Nuo Saulės nuolat pučia elektringų dalelių srautas – Saulės vėjas. Atsiskyręs nuo žvaigždės, jis kurį laiką dar greitėja ir vėsta. Taip elgtųsi bet koks plazmos burbulas, išmestas iš Saulės, tačiau Saulės vėjas vėsta lėčiau, nei turėtų pagal idealių dujų dėsnius. Tai reiškia, kad jis įgyja energijos net ir judėdamas toli nuo Saulės.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Dabar, pasinaudoję palankiu dviejų zondų orbitų sutapimu, mokslininkai pagaliau nustatė, kad energiją vėjui suteikia plazmoje sklindančios Alfveno bangos.. Alfveno bangos susidaro dėl elektringų dalelių – elektronų ir jonų – virpesių plazmoje, kurią kerta magnetinis laukas. Šie virpesiai sklinda išilgai magnetinio lauko linijų ir gali perduoti energiją.
2022 metų vasarį du zondai – NASA „Parker Solar Probe“ ir Europos kosmoso agentūros „Solar Orbiter“ – skrido toje pačioje pusėje nuo Saulės. „Parker“ skriejo devynių milijonų kilometrų atstumu, visai netoli žvaigždės, o „Solar Orbiter“ – dešimt kartų toliau, maždaug ties Veneros orbita. Saulės vėjo pluoštas, užfiksuotas „Parker“ zondu, po dviejų parų pralėkė pro „Solar orbiter“.
Išmatavus jo savybes abiejuose taškuose paaiškėjo, kad lėkdamas šį atstumą vėjas atvėso nuo 1,4 milijono iki 200 tūkstančių laipsnių temperatūros, o jo greitis išaugo nuo 390 iki 510 km/s. Abiejuose taškuose išmatuotos ir stiprios Alfveno bangos. Suminė – kinetinė ir šiluminė – vėjo energija per šį laiką išaugo, o jos prieaugis puikiai atitiko įvertintą magnetinio lauko energijos sumažėjimą. Taigi būtent Alfveno bangų perduodama energija suteikia Saulės vėjui papildomos energijos jau atsiskyrus nuo žvaigždės. Šis rezultatas, kaip ir visi, susiję su energingais procesais Saulėje, padės geriau prognozuoti kosmoso orus ir apsaugoti Žemę bei ypač mūsų kosminius zondus nuo žalingų įvykių.
Paieška archyve
