Kai kurių galaktikų centruose egzistuoja ne viena, o dvi supermasyvios juodosios skylės. Taip nutinka, jei galaktika palyginus neseniai – per pastaruosius kelis šimtus milijonų metų – susijungė su kita.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Aptikti dvinares supermasyvias juodąsias skyles labai sudėtinga, ypač kai jos arti viena kitos – keleto parsekų ir mažesniu atstumu. Teoriškai tą galėtume padaryti išmatavę jų skleidžiamas gravitacines bangas, bet tų bangų periodas siekia paras ir ilgiau, o ilgis – milijardus kilometrų. Mūsų detektoriai tam nėra jautrūs.
Ne per seniausiai paskelbti pulsarų stebėjimų rezultatai rodo, kad tokių gravitacinių bangų Visatoje apstu, bet neleidžia identifikuoti atskirų jų šaltinių. Dabar mokslininiai pasiūlė kitokį metodą: didelių juodųjų skylių poras aptikti padės mažų juodųjų skylių poros kaimynystėje.
Idėja konceptualiai paprasta: gravitacinės bangos, kurias skleidžia didžiųjų juodųjų skylių pora, iškraipo erdvę visoje galaktikoje, o tai paveikia mažų – žvaigždinių – juodųjų skylių porų skleidžiamas bangas.
Vis gerinami gravitacinių bangų detektoriai artimiausiais metais taps pajėgūs aptikti tokias variacijas, taigi analizuodami jas galėsime nustatyti ir didelių juodųjų skylių egzistavimą.
Tyrėjų skaičiavimais, mažųjų juodųjų skylių pora turėtų būti ne didesniu nei kiloparseko atstumu nuo galaktikos centro. Jei pavyktų vienoje galaktikoje aptikti keletą dvinarių juodųjų skylių, jų variacijų priklausomybės nuo atstumo analizė padėtų dar tvirčiau pasakyti, ar centre yra masyvių juodųjų skylių. Mokslininkai teigia, kad naujos kartos detektoriais turėtų pavykti užfiksuoti net dešimtis tūkstančių juodųjų skylių.
Paieška archyve
