Koks yra Paukščių Tako spindulys? Nustatyti šį dydį bet kuriai galaktikai sudėtinga, nes pakraščiuose esančios žvaigždės gali būti nutolusios labai toli nuo centro, ir pamatyti jas vargu ar įmanoma. Todėl paprastai galaktikos dydžiui įvardinti naudojami kitokie parametrai, pavyzdžiui pusės šviesio spindulys. Tai spindulys, kurio viduje (t.y. arčiau centro) esančios žvaigždės skleidžia pusę visos galaktikos spinduliuotės.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Galaktikoms, mase prilygstančioms Paukščių Takui, šis spindulys dažniausiai siekia apie šešis kiloparsekus, nors ekstremalūs atvejai apima ruožą nuo trijų iki keliolikos. Palyginimui, Saulę nuo Paukščių Tako centro skiria aštuoni kiloparsekai. Ilgą laiką buvo manoma, kad mūsų Galaktika yra gana ekstremali, nes apskaičiuota pusės šviesio spindulio vertė nedaug viršijo tris kiloparsekus. Bet dabar mokslininkai teigia, kad iš tikro dydis gerokai didesnis, beveik lygus kitų galaktikų vidurkiui.
Problema, kylanti siekiant išmatuoti mūsų Galaktikos dydį, yra ta, kad žiūrime į ją iš vidaus. Taigi norėdami įvertinti, kurios žvaigždės skleidžia pusę visos spinduliuotės, turime labai gerai įvertinti tų žvaigždžių padėtis Galaktikos centro atžvilgiu.
Tyrimo autoriai pasitelkė infraraudonųjų spindulių teleskopą APOGEE ir išmatavo net 250 tūkstančių raudonųjų milžinių padėtis.
Šios senos žvaigždės pasiskirsčiusios panašiai, kaip ir bendra žvaigždžių populiacija. Gauti rezultatai rodo, kad centrinėje Galaktikos dalyje žvaigždžių koncentracija mažesnė, nei manyta iki šiol, tada 3,5-7,5 kiloparsekų atstumu koncentracija beveik nekinta ir mažėti ima tik didesniu atstumu. Gautas pusės šviesio spindulys siekia net 5,75 kiloparseko, beveik tiksliai tiek pat, kaip panašios masės galaktikų vidurkis.
Taigi Paukščių, Takas, panašu, nėra anomaliai susispaudusi galaktika. Iš kitos pusės, bendras žvaigždžių pasiskirstymas gana netikėtas ir leidžia manyti, kad Paukščių Tako žvaigždžių populiacijos raida buvo gana sudėtinga.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Astronomy“.
Paieška archyve
