NASA aktyviai stebi keistą anomaliją Žemės magnetiniame lauke: danguje virš planetos yra milžiniškas mažesnio magnetinio aktyvumo regionas, besidriekiantis nuo Pietų Amerikos ir Pietvakarių Afrikos.
Magnetinio lauko anomalija © (NASA Goddard/„YouTube“)
Šis didelis ir besiplečiantis reiškinys, vadinamas Pietų Atlanto anomalija, jau ne vienerius metus intriguoja ir kelia nerimą mokslininkams, ypač NASA ekspertams. Kosmoso agentūros palydovai ir erdvėlaiviai itin jautriai reaguoja į silpnesnį magnetinį laiką šioje anomalijoje bei dėl to didėjantį įkrautų dalelių iš Saulės poveikį, skelbia sciencealert.com.
Pietų Atlanto anomalija, kurią NASA palygino su „įdubimu“ žemės magnetiniame lauke arba savotiška „duobe erdvėje“, paprastai neveikia gyvenimo Žemėje, tačiau to negalima pasakyti apie orbitoje esančius erdvėlaivius, įskaitant ir Tarptautinę kosminę stotį, kurie skrenda tiesiogiai per anomaliją, kuomet skrieja aplink planetą žemame aukštyje Žemės orbitoje.
Erdvėlaiviams skrendant per šią anomaliją gali įvykti technologinių sistemų trumpasis jungimasis ir kilti veikimo sutrikimų, jeigu juos paveiks iš Saulės sklindantys didelės energijos protonai.
Tokių susidūrimų metu paprastai įvyksta tik nedideli trikdžiai, tačiau egzistuoja ir rizika prarasti rimtų duomenų ar net visikai sugadinti svarbias dalis. Dėl to palydovų operatoriams tenka periodiškai išjungti erdvėlaivių sistemas, kai jie įskrenta į anomalijos zoną.
Siekis sumažinti tokią kosmose esančią grėsmę yra viena iš priežasčių, kodėl NASA seka Pietų Atlanto anomaliją. Kita priežastis yra ta, kad ši paslaptinga anomalija suteikia puikią galimybę tirti sudėtingą ir sunkiai paaiškinamą fenomeną, ir didžiuliai NASA ištekliai ir tyrimų grupės turi unikalią galimybę tyrinėti šį atvejį.
„Magnetinis laukas iš tiesų yra daugelio esamų šaltinių laukų superpozicija“, – paaiškino Grinbelte, Merilendo valstijoje, veikiančio NASA Goddardo kosminių skrydžių centro geofizikas Terry Sabaka.
Pirminiu šaltiniu yra laikomas žemės išoriniame branduolyje esantis kunkuliuojančios skystos geležies vandenynas, esantis tūkstančius kilometrų žemiau paviršiaus. Šios masės judėjimas generuoja elektros sroves, kurios sukuria Žemės magnetinį lauką. Tačiau pasirodo, kad tai nebūtinai daroma tolygiai.
Didelis tankios uolienos rezervuaras, vadinamas Afrikos didžiąja mažo antrinių bangų sklidimo greičio provincija, esantis maždaug 2900 kilometrų gylyje po Afrikos žemynu, iškraipo lauko generaciją, tad fiksuojamas didelis silpnėjimo efektas, prie kurio prisideda ir Žemės magnetinių polių posvyris.
„Stebima Pietų Atlanto anomalija taip pat gali būti interpretuojama kaip regiono dipolio lauko dominavimo silpnėjimo pasekmė“, – sakė NASA Goddardo kosminių skrydžių centro geofizikas ir matematikas Weijia Kuangas. – Konkrečiau kalbant, Pietų Atlanto anomalijos regione sparčiai auga lokalizuotas atvirkščio poliškumo laukas, todėl lauko intensyvumas yra labai silpnas ir yra silpnesnis už šalia esančių regionų.“
Nors mokslininkai dar labai daug ko nesupranta apie šią anomaliją ir galimas jos pasekmes, naujos įžvalgos suteikia vis daugiau žinių apie šį keistą reiškinį.
Pavyzdžiui, vienas 2016 metais NASA heliofizikės Ashley Greeley atliktas tyrimas atskleidė, kad Pietų Atlanto anomalija lėtai slenka šiaurės vakarų kryptimi. Tačiau ji ne tik juda. Dar labiau stebina tai, kad ši zona skyla į dvi atskirtas dalis, kurių kiekviena sudaro atskirą minimalaus magnetinio intensyvumo centrą didesnėje anomalijoje.
Ką tai reiškia anomalijos ateičiai, išlieka neaišku, tačiau bet kokiu atveju turimi įrodymai leidžia manyti, kad ši anomalija nėra iš esmės naujas reiškinys.
Praėjusią mėnesį paskelbtose vieno tyrimo išvadose teigiama, kad šis reiškinys nėra kažkoks keistas pastarojo meto įvykis, bet periodiškai pasikartojantis reiškinys, kuris veikiausiai veikė Žemę jau prieš 11 mln. metų.
Jeigu tai yra tiesa, tuomet tai gali reikšti, kad Pietų Atlanto anomalija nėra visos Žemės magnetinio lauko apsivertimo (kas jau vyksta) priežastis ar prekursorius.
Žinoma, išlieka daug klausimų, tačiau bent jau ramiau žinant, kad pasaulyje galingiausia kosmoso agentūra stebi šią magnetinę keistenybę kaip įmanoma atidžiau.
„Nors Pietų Atlanto anomalija juda lėtai, ji išgyvena ir tam tikrų morfologijos pokyčių, todėl taip pat svarbu, kad mes ir toliau tai stebėtume rengdami tolesnes misijas, – sakė T. Sabaka. – Nes tai padeda mums modeliuoti ir daryti prognozes.“
Paieška archyve
