Saulė – idealiausiai apvalus gamtos objektas, kokį tik galima rasti visatoje, teigia tikslius jos dydžių matavimus atlikę mokslininkai.
Arčiausiai mūsų esanti žvaigždė – besisukantis dujų kamuolys, tad astronomai visuomet manė, kad ties pusiauju ji bus šiek tiek storesnė, savo forma primindama skraidančią lėkštę. Šis efektas stebimas Jupiterio planetoje. Jo didelis sukimosi greitis (jis apsisuka per 10 valandų) reiškia, kad ties pusiauju jis beveik 7 proc. platesnis nei matuojant nuo vieno ašigalio iki kito.
Neseniai komanda, vadovaujama mokslininko Jeffrey Kuhno iš Havajų universiteto, atliko pirmus tikslius Saulės sustorėjimo ties pusiauju, arba jos „paplokštumo“ matavimus. Gauti rezultatai buvo netikėti, rašo guardian.co.uk.
„Buvome šokiruoti“, – teigė J. Kuhnas.
Saulėje nėra beveik jokio sustorėjimo. Jos skersmuo siekia 1,4 mln. kilometrų, tačiau skirtumas tarp skersmens ties pusiaujų ir tarp ašigalių yra tik 10 kilometrų.
Jei Saulė būtų paplūdimio kamuolio dydžio, šis skirtumas būtų mažesnis nei žmogaus plauko plotis. Labiau apvalus yra tik dirbtinis silicio rutulys, kuris naudojamas kaip svorio standartas.
Šie rezultatai, kurie skelbiami žurnale „Science“, yra 50 metų trukusių pastangų tiksliai išmatuoti Saulę, rezultatai. Jas apsunkino Žemės atmosferos sukuriamas miglos efektas. „Galiausiai iš kosmoso mums tai pavyko“, – teigė J. Kuhnas.
Tyrimams jie naudojo NASA Saulės dinamikos observatorijos instrumentus, tačiau jie nebuvo pakankamai tikslūs, kad stebėjimus būtų galima atlikti tiesiogiai. Norint išlyginti mažyčius aparato instrumentų netikslumus teko nukreipti palydovą, kuris darė Saulės nuotraukas iš visų pusių.
Stebėjimai yra būtini norint daugiau sužinoti apie Saulės vidų, kuris juda skirtingais greičiais – visai kaip skirtingais greičiais greitkelyje judantis eismas. Šį greičio pasiskirstymą galima nustatyti iš žvaigždės formos ir to, kaip ji svyruoja, matavimų. Naujieji matavimai leidžia manyti, kad išoriniai sluoksniai juda lėčiau nei tikėtasi. J. Kuhnas mano, kad to priežastis – po paviršiumi veikianti turbulencija.
Komanda taip pat ieškojo pokyčių Saulės plotyje per pastaruosius dvejus stebėjimų metus, kurie galėtų sutapti su jos 11 metų aktyvumo ciklu, tačiau nustatė, kad jei tie svyravimai ir yra, jie per maži, kad būtų galima juos aptikti.
J. Kuhnas sutinka, kad mokslininkų gali laukti ir daugiau netikėtumų. Jis pažymi, kad Saulė dažnai apstulbina tuos, kurie bando numatyti jos elgesį: „Ji mus apkvailino kiekvieną kartą, kai į ją žiūrėjome.“
Paieška archyve
