Vasario 3 dieną „Science“ žurnale paskelbtame straipsnyje skelbiama nauja hipotezė apie pirmųjų žvaigždžių gyvavimo trukmę. Pirmosios žvaigždės buvo labai didelės, todėl jų gyvavimo laikas taip pat buvo labai trumpas. Po keliasdešimt milijonų metų nuo susiformavimo, šios žvaigždės sprogdavo kaip supernovos, į aplinkinę erdvę pažerdamos sunkesnių už vandenilį ir helį cheminių elementų.
Polas Klarkas (Paul Clark) iš Haidelbergo universiteto Vokietijoje kartu su savo kolegomis sako, kad šitaip savo gyvenimus baigti galėjo ne visos žvaigždės. Kompiuterinių simuliacijų dėka mokslininkai parodė, kad ankstyvoje Visatoje iš vieno dujų debesies galėjo susidaryti ne vienas, o keli žvaigždžių embrionai. Šios žvaigždžių užuomazgos (žr. paveiksle pažymėti baltais kryžiukais) erdvėje galėjo būti išsidėsčiusios labai arti viena kitos, todėl veikiant gravitacijai, pačios mažiausios iš jų, galėjo būti išsviestos iš sambūrio taip ir nespėjusios užaugti iki labai masyvių žvaigždžių. Jei šių žvaigždžių masė neviršijo 80 % Saulės masės, jos galėjo išgyventi iki šių dienų.
Kai kurie mokslininkai abejoja šio tyrimo rezultatų interpretacija. „Taip labai įdomus tyrimas, tačiau jis ne iki galo paremtas fizika ir jame egzistuoja būtent šiam tyrimui pritaikytos prielaidos apie dujų diskų, supusių pirmąsias žvaigždes, evoliuciją“, – sako Maiklas Normanas (Michael Norman) iš Kalifornijos universiteto. Tomas Abelis (Tom Abel) iš SLAC Nacionalinės greitintuvo laboratorijos, Kalifornijoje, taip pat nurodo vieną iš tyrimo trūkumų. Nors Klarkas su savo kolegomis sukūrė daug ilgesnę kompiuterinę pirmųjų žvaigždžių evoliucijos simuliaciją nei anksčiau buvo atlikta, pirmųjų 100 ar net 1000 evoliucijos metų nepakanka tam, kad būtų galima nustatyti galutinę pirmykščių žvaigždžių masę. Tai procesas, kuris vyko kelis šimtus tūkstančių metų. Taip klausimų kelia ir simuliacijos metodas, kuris nėra iki galo matematiškai tikslus.
Jei kuri nors iš pirmapradžių žvaigždžių iš tikrųjų būtų išgyvenusios iki šiol, jų aptikimui reiktų ypatingai didelių teleskopų ir labai didelės skiriamosios gebos spektrų, kuriose mes matytumėme tik helį ir vandenilių be jokių kitų sunkesnių cheminių elementų pėdsakų.
Paieška archyve
