Verslo plėtra į kitą Europos Sąjungos (ES) valstybės narės rinką įprastai pradedama nuo analizės ir skaičiavimų – paklausos, mokestinės aplinkos, logistikos ir kainodaros. Galimo bylinėjimo (procesinė) rizika retai atsiduria dėmesio centre, nors būtent ji gali lemti, kur ir kokiomis sąlygomis teks ginti verslo interesus teisme.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Neretai manoma, kad kilus teisiniam ginčui viskas bus sprendžiama Lietuvoje, nes veikla registruota čia ir užsienio valstybėse įmonės fizinių padalinių nėra. Tačiau ES vidaus rinkoje tai nėra lemiamas kriterijus. Veikla vienoje šalyje gali sukurti bylinėjimosi riziką kitoje – tam gali pakakti vien įmonės ekonominių ryšių su kita valstybe nare.
Sutartiniai santykiai: kur vykdoma prievolė?
Taigi jei įmonė tiekia prekes ar teikia paslaugas kitose ES valstybėse, ji turi įvertinti, kad ginčas gali būti nagrinėjamas ten, kur buvo vykdoma pagrindinė prievolė. Prekybos atveju tai bus pristatymo vieta, paslaugų atveju – vieta, kur jos realiai suteiktos. Pavyzdžiui, Lietuvos įmonė, sudariusi sutartį su Vokietijos ar Italijos partneriu, gali būti paduota į teismą tiek Vokietijoje, tiek Italijoje, net jei visi verslo sprendimai buvo priimti Lietuvoje.
Verslui tai gali turėti reikšmingų padarinių. Bylinėjimasis užsienyje reiškia kitokią procesinę aplinką, skirtingą teismų praktiką, papildomas išlaidas ir – neretai – ilgesnį procesą. Būtent dėl to ginčo rizika ir turi būti įskaičiuota į bendrą sandorio kainą.
Skaitmeninė veikla – veikla be sienų
Skaitmeninės ekonomikos laikais ginčų teismingumo klausimas tampa dar sudėtingesnis. El. prekyba, nuotolinės paslaugos, platformų veikla ar internetinė reklama dažnai apima kelias rinkas vienu metu.
Jei veikla aktyviai orientuota į konkrečios valstybės pirkėjus – vartojama vietos kalba, siūlomos kainos vietos valiuta, vykdoma tikslinė reklama – tokia veikla gali būti laikoma pakankamu ryšiu jurisdikcijai atsirasti.
Tai reiškia, kad net ir fiziškai neveikiant kitoje šalyje, bylinėjimosi rizika joje gali būti reali.
Žalos atlyginimas
Nesutartinių ginčų, t. y. kurie kyla ne iš sutarčių, atveju ieškinys gali būti iškeltas arba valstybėje, kurioje buvo įvykdyti žalą sukėlę veiksmai, arba toje, kurioje kilo pati žala. Kitaip sakant, jei veiksmas buvo atliktas vienoje šalyje, bet sukėlė neigiamas pasekmes kitoje, pastaroji taip pat gali tapti ginčo vieta. Veiklos poveikis rinkai gali būti svarbesnis nei veiklos geografinė vieta.
Toks ginčų sprendimo principas yra ypač aktualus konkurencijos, reputacijos ir intelektinės nuosavybės pažeidimų srityje.
Silpnesnės šalies apsauga
Procesinė rizika išauga dar labiau, jei įmonė dirba su kitos valstybės vartotojais ar samdo darbuotojus, dirbančius iš užsienio.
Vartotojai gali teikti ieškinį savo gyvenamosios vietos valstybėje, darbuotojai – ten, kur įprastai dirba. Tokiais atvejais net ir esant šalių susitarimui dėl ginčų teismingumo, silpnesne sutarties šalimi laikomi asmenys turi teisę kreiptis į savo šalies teismus, o ne tuos, dėl kurių buvo susitarta sutartyje.
Ką tai reiškia verslui? Planuojant plėtrą į kitą rinką automatiškai tai reikš ir procesinį įsipareigojimą toje jurisdikcijoje nepriklausomai nuo to, ar verslas tam bus pasiruošęs, ar ne.
Ar pakanka sutarties?
Verslas dažnai siekia suvaldyti riziką sutartyse įtvirtindamas jurisdikcijos sąlygą – pavyzdžiui, kad visi ginčai bus sprendžiami Lietuvos teismuose. Tai svarbi priemonė, tačiau ji nėra universali.
Tokios sąlygos gali neveikti vartotojų ar darbo santykiuose. Jos taip pat negali panaikinti jurisdikcijos, kylančios iš intelektinių teisių registracijos.
Todėl būsimų ginčų sprendimo klausimas negali būti sureguliuojamas vien formalia sąlyga sutartyje. Jis turi būti vertinamas platesniame verslo modelio kontekste.
Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotoji partnerė Agnė Kisieliauskaitė
