2028–2032 m. hidroelektrinių valdytojai turės įrengti žuvitakius, taip užtikrinant žuvų migracijos kelius. Tačiau tai padaryti verslas turėtų savo lėšomis – valstybė kol kas nesirengia kompensuoti žuvitakių įrengimo išlaidų. Tokia valstybės užkrauta našta mažosioms hidroelektrinėms gali būti nepakeliama.
Asociatyvi „iStock“ nuotr.
Vandens įstatyme numatyta, kad valstybė hidroelektrinių operatoriams, įsirengusiems žuvitakius, dalį sąnaudų kompensuos. Aplinkos ministerija pagal įstatymą iki 2024 m. pabaigos turėjo parengti kompensavimo tvarką.
Pasak Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konderacijos (LAIEK) prezidento Martyno Nagevičiaus, kompensavimo tvarka iki šiol nesukurta, o Aplinkos ministerija nenori kompensuoti žuvitakių įrengimo išlaidų, argumentuodama, jog aplinkosauginių reikalavimų laikymasis yra verslo atsakomybė.
„Daugumos mažųjų hidroelektrinių pelnas siekia vos 10–30 tūkst. eurų per metus, o dalis jų veikia nuostolingai. Palyginimui, žuvitakio įrengimas gali kainuoti apie 300 tūkst. eurų – tokia suma daugeliui mažųjų hidroelektrinių taptų nepakeliama ir priverstų jas nutraukti veiklą“, – teigė M. Nagevičius.
Energetikos ekspertas taip pat atkreipė dėmesį, kad Aplinkos ministerija taip pat neatliko kitų žuvitakių įrengimui svarbių darbų – neužbaigė statybos techninio reglamento pakeitimų, leidžiančių diegti modernius žuvitakius. Taip pat neparengta servitutų nustatymo tvarka, kai žuvitakis turėtų būti statomas privačioje žemėje.
Pasak M. Nagevičiaus, deklaruojami ambicingi aplinkosaugos tikslai, tačiau neparenkami instrumentai jiems įgyvendinti. Todėl be aiškaus finansavimo modelio ir ilgalaikės hidroenergetikos politikos investicijos į aplinkosaugą nevyks, o konfliktas tarp valstybės ir verslo tik gilės.
Siūlo ne kovoti, o bendradarbiauti
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nario socialdemokrato Audriaus Radvilavičiaus teigimu, norint siekti aplinkosauginių tikslų, vien šūkių nepakaks – reikia ne kovoti su verslu, o bendradarbiauti.
„Žuvitakių įrengimas atstatytų žuvų migracijos kelius, bet užkrauti naštą vien hidroelektrinių savininkams, nenumatant kompensacijų, nėra geras būdas tikslui pasiekti. Dauguma hidroelektrinių negeneruoja didelių pelnų, tačiau jau dabar jos galėtų kreiptis į Aplinkos ministeriją dėl kompensacijų. Deja, kol kas kompensavimo tvarka – neparengta“, – „Žinių radijo“ eteryje teigė Seimo narys Audrius Radvilavičius.
Seimo narys pasiūlė įstatymo pakeitimą, numatantį žuvitakių įrengimo terminą visoms hidroelektrinėms padaryti iki 2030 m. pabaigos. Iki šio laiko būtų galima paieškoti finansavimo šaltinių – ne vien iš valstybės biudžeto, bet ir ES fondų.
„Jei neišspręsime finansavimo klausimų, verslas nematys galimybių finansuoti įrengimo ir turės stabdyti veiklą. Tuomet kils klausimų, kas perims užtvankos vandens lygio balansavimą ir priežiūrą“, – įspėjo parlamentaras.
Svarbi energetinio saugumo dalis
M. Nagevičius teigiamai vertina idėją į žuvitakių finansavimo klausimą įtraukti Energetikos ministeriją. Jo teigimu, jei hidroelektrinės prisideda prie energetinio saugumo, dalis aplinkosauginių investicijų galėtų būti finansuojama iš energetikos sektoriaus lėšų.
Lietuvoje veikia beveik 100 hidroelektrinių, kurios pagamina apie 3,5 proc. šalyje suvartojamos elektros. Pasak energetikos ekspertų, hidroenergetika atlieka svarbias elektros sistemos stabilumo funkcijas – suteikia inerciją, balansavimą, sistemos atkūrimo galimybes po avarijų.
Daugelyje Europos valstybių hidroelektrinės laikomos reikšminga energetikos sistemos dalimi, o investicijos nukreipiamos ne į jų naikinimą, bet į modernizavimą ir poveikio gamtai mažinimą – statomi žuvitakiai, atnaujinamos turbinos, automatizuojami procesai.
Paieška archyve
