Saulės žybsniai yra galingi sprogimai žvaigždės vainike, kuriame magnetinio lauko. Nepaisant daugiau nei pusšimčio metų tyrimų, vis dar turime daugybę klausimų apie juos. Vienas jų – kaip magnetinė energija perduodama vainiko plazmai ir kaip ji įgreitina daleles.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Nauji kosminio zondo „Solar Orbiter“ aukštos skyros vainiko stebėjimai atskleidė, kaip tai vyksta. Tyrimo autoriai panaudojo keturių „Solar Orbiter“ instrumentų stebėjimus, atliktus 2024 rugsėjo 30-ąją, kai zondas buvo arti Saulės. Ekstremalių ultravioletinių spindulių vaizdinimo įrenginys (EUI) užfiksavo vainiko struktūras vos kelių šimtų kilometrų erdvine ir dviejų sekundžių laiko skyra, o trys kiti instrumentai – SPICE, STIX ir PHI – atskleidė procesus skirtingu atstumu nuo Saulės paviršiaus, skirtingos temperatūros terpėje.
Stebėjimai leido sekti įvykių eigą pradedant maždaug 40 minučių prieš žybsnį. Tuo metu buvo matomas santykinai tamsus lanko formos siūlas iš susipynusių magnetinių linijų ir plazmos, susijungęs su kryžmine struktūra iš vis labiau švytinčių magnetinio lauko linijų. Naujos magnetinio lauko gijos struktūroje atsiradinėjo kas dvi sekundes ar dažniau – kiekviename kadre. Gijos sukosi tarsi virvės, kol tapo nestabilios, tarsi lavina: ėmė trūkinėti ir persijungti, sukeldamos tolesnių destabilizacijų kaskadą aplink save. Taip magnetinio persijungimo įvykiai ėmė vis stiprėti, kol galiausiai prasiveržė pagrindiniu žybsniu.
Lavinos eigą patvirtina ir kitas pastebėtas reiškinys – plazmos gumulai, sparčiai besileidžiantys Saulės atmosferoje paviršiaus link. Tokie lašeliai susidaro po kiekvieno mažesnio persijungimo ir išlieka net pasibaigus pagrindiniam žybsniui. Jungtiniai kelių instrumentų stebėjimai kartu leido pirmą kartą nustatyti, kaip greita persijungimo įvykių seka perduoda energiją į išorinę Saulės atmosferos dalį: kai kurios vainiko dalelės buvo pagreitintos iki 40-50% šviesos greičio.
Atradimas meta iššūkį esamoms teorijoms apie žybsnių energijos išsiskyrimą. Tyrimo rezultatai publikuojami „Astronomy & Astrophysics“.
Paieška archyve
