Mokslininkai sukūrė naujo tipo medžiagą, kuri elgiasi labai neįprastai ir net šiek tiek magiškai. Ji vadinama laiko kristalu, nes jo vidinė tvarka kartojasi ne tik erdvėje, bet ir laike. Paprastai tariant, tokia medžiaga pati nuolat keičiasi ritmingu tempu.
Asociatyvi nuotr.
Įdomiausia tai, kad šį kartą laiko kristalas nėra paslėptas sudėtingame kvantiniame eksperimente. Jį galima pamatyti per mikroskopą, o kai kuriomis sąlygomis net plika akimi. Tai reiškia, kad reiškinys tapo daug lengviau pasiekiamas ir tyrėjams, ir būsimiems technologijų kūrėjams.
Tyrimas rodo, kad laiko kristalai gali būti ne vien teorinė ar labai tolima idėja. Jie gali atsirasti iš medžiagų, kurias jau seniai naudojame kasdieniuose ekranuose. Toks atradimas praplečia mūsų supratimą apie medžiagų elgesį ir žada naujų galimybių ateityje.
Kas yra laiko kristalas?
Įprastas kristalas, pavyzdžiui druska ar ledas, turi tvarkingą struktūrą, kuri nesikeičia, kol kristalas lieka ramus. Laiko kristale tvarka yra kitokia, nes ji juda, tarsi šoktų pagal pastovų ritmą. Tai panašu į nuolat pasikartojančius raštus, kurie keičia formą, bet vis grįžta į tą patį ciklą.
Anksčiau tokius kristalus pavykdavo sukurti tik labai šaltose ir sudėtingose laboratorijose. Ten jie egzistavo kaip labai mažas kvantinis reiškinys, kurio beveik neįmanoma pamatyti tiesiogiai. Dabar atsirado versija, kurią galima stebėti daug paprasčiau.
Kaip jis buvo sukurtas?
Tyrėjai naudojo skystuosius kristalus, tuos pačius, kurie naudojami LCD ekranuose. Skystieji kristalai yra tarpinė būsena tarp skysčio ir kieto kūno, todėl jų dalelės gali išsirikiuoti tvarkingai, bet kartu išlieka lankščios. Mokslininkai uždarė juos tarp dviejų stiklo plokštelių, padengtų dažais.
Kai į mėginį buvo nukreipta šviesa, dažų dalelės pasisuko ir tarsi suspaudė skystuosius kristalus. Tuomet viduje savaime atsirado daug mažų susisukimų, kurie pradėjo pulsuoti ir suktis pasikartojančiu ritmu. Svarbu tai, kad šis judėjimas tęsėsi stabiliai net tada, kai aplinka šiek tiek keitėsi.
Kodėl tai svarbu?
Šis atradimas parodo, kad laiko kristalai gali susidaryti ne tik ypatingomis sąlygomis, bet ir gana įprastose medžiagose. Tai leidžia juos tyrinėti lengviau, greičiau ir pigiau. Be to, galima geriau suprasti, kaip gamtoje atsiranda tvarkos ir judėjimo deriniai.
Mokslininkai mano, kad tokie ritmingi raštai ateityje gali praversti praktikoje. Pavyzdžiui, jie galėtų tapti nauju apsaugos būdu nuo klastočių, nes judantį raštą būtų sunku atkartoti. Taip pat svarstoma, kad šios struktūros galėtų padėti saugoti informaciją ar tapti jautriais šviesai jutikliais, kuriems nereikėtų papildomos energijos.
Kas toliau?
Vienas gražiausių šio darbo aspektų yra paprastumas. Norint pamatyti reiškinį nereikia milžiniškų įrenginių ar ekstremalaus šalčio. Užtenka skystųjų kristalų ir šviesos, todėl tai atveria duris įvairiems bandymams.
Tyrėjų komanda tikisi, kad dabar prie šios srities prisijungs daugiau mokslininkų ir inžinierių. Kuo daugiau bus eksperimentų, tuo greičiau paaiškės, kokias tikras technologijas galima sukurti iš medžiagos, kuri tvarkingai juda laike.
Paieška archyve
