Kinų „Chang’e-6“ misijos pargabenti mėginiai iš Mėnulio tolimojo šono pateikė netikėtą atradimą – ten vandens beveik nėra. Tai rodo, kad mantijos sudėtis gali skirtis priklausomai nuo Mėnulio pusės.
 Asociatyvi „Pixabay“ nuotr. |
|---|
Šie duomenys atitinka seną, bet vis dar populiarią teoriją, jog Mėnulis atsirado po didžiulio dangaus kūnų susidūrimo, kai į Žemę atsitrenkė protoplaneta, panašaus dydžio kaip Marsas.
Iš to smūgio kilusių nuolaužų susiformavo dabartinis Mėnulis. Tačiau tyrėjai norėjo patikrinti – ar skirtingi mantijos vandens kiekiai sutampa su smūginės formacijos modeliu?
Pagal juos – taip. Tyrimai atskleidė, kad vietose, kur mažai torio – kaip Pietų poliaus–Aitkeno baseine – tikėtina, jog ir vandens mantijoje yra kur kas mažiau.
Analizuodami vulkaninius pavyzdžius, mokslininkai nustatė, kad tolimajame šone tėra 1–1,5 mikrogramo vandens grame, o artimojoje pusėje – iki 200 mikrogramų. Tai leidžia daryti išvadą, kad Mėnulyje egzistuoja milžiniškas vandens pasiskirstymo disbalansas.
Tyrėjai mano, kad šį netolygumą galėjo lemti pats susidūrimas, sukėlęs Mėnulio susiformavimą, arba ankstyvame etape įvykęs netolygus vandens paskirstymas planetos viduje.
Šie atradimai svarbūs kiekvienai teorijai, kuri siekia paaiškinti Mėnulio kilmę bei vystymąsi.
Paieška archyve
