Jupiteris turi didžiausią magnetosferą Saulės sistemoje – ši gerokai didesnė netgi už Saulę. Ne vienas palydovas sukasi magnetosferos viduje ir nuolat sąveikauja su planetos magnetiniu lauku. Taip susidaro įvairios įelektrintų dalelių struktūros, pavyzdžiui elektronų žiedai palydovų orbitose. Vienas iš struktūrų tipų vadinamas Alfveno sparnais – tai juostos, kurios jungia palydovų ašigalius su Jupiteriu. Apie Ijo Alfveno sparnus žinome seniai – juos aptiko dar „Galileo“ zondas, tyrinėjęs Jupiterio sistemą amžių sandūroje.
Dabar, analizuodami naujus „Juno“ zondo duomenis, mokslininkai nustatė, kad ši juosta tęsiasi toli ir yra netolygi. 2023 metų rugsėjį ir 2024-ųjų vasarį „Juno“ praskrido šalia Ijo; įvairūs zondo instrumentai matavo tiek magnetinio lauko, tiek energingų dalelių savybes aplinkui. Stebėjimai patvirtino, kad sparnai egzistuoja bent 1500 km atstumu nuo palydovo (Ijo spindulys yra apie 1800 km) bei kad elektronų srautas juose yra aukštesnis, nei orbitiniame žiede.
Padarytas ir netikėtas atradimas – sparno pakraštyje elektronų srautas buvo aukštesnis, nei viduryje; be to, pakraštyje elektronai skrido abiem kryptimis, o viduryje – tik į vieną. Galiausiai, abiejų praskridimų metu išmatuotas elektronų srautas buvo aukštesnis, nei apskaičiuotas iš „Galileo“ duomenų. Tai gali reikšti, kad Alfveno sparnų savybės kinta laikui bėgant, tačiau kol kas praktiškai nėra galimybės pasakyti, per kokias laiko skales – dienas, mėnesius ar dešimtmečius.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Geophysical Research Letters“.
Paieška archyve
