Mėnulis kelia potvynius Žemėje – dėl jo gravitacijos juda ne tik vanduo vandenynuose, bet šiek tiek lankstosi ir uolienos. Analogiškai Žemė tvindo Mėnulį, ar bent jau darė taip seniau, kai palydovas dar nebuvo visą laiką atsukęs vienos pusės į mus. Dėl Žemės ir Mėnulio potvyninės sąveikos Žemės sukimasis nuolat lėtėja, o Mėnulis – tolsta.
Veidrodžiai Mėnulio paviršiuje leidžia labai tiksliai matuoti atstumą iki palydovo ir apskaičiuoti Žemės bei Mėnulio uolienų lankstumą, nuo kurio ir priklauso potvyninis poveikis. Kiti dangaus kūnai irgi patiria potvyninius efektus – tiek iš Saulės, tiek iš kaimyninių planetų ar palydovų. Bet galimybės matuoti jų tarpusavio atstumus centimetrų tikslumu neturime, taigi sunku išmatuoti ir lankstumą. Bet įmanoma: pavyzdžiui, remiantis erdvėlaivių telemetrijos duomenimis, šie parametrai nustatyti Jupiterio palydovui Ijo. Dabar mokslininkai pirmą kartą apskaičiavo lankstumo parametrus Saturno palydovui Titanui.
Analizei jie irgi pasitelkė erdvėlaivio – „Cassini“ zondo, kuris tyrinėjo Saturno sistemą 2004-2017 metais – telemetrijos duomenis. Šie leido labai tiksliai išmatuoti, kaip Titanas juda savo orbita. Jei potvyninių jėgų poveikis Titanui pasireikštų momentaliai, palydovo sukimosi ašis, orbitos plokštuma ir Saturno orbitos plokštuma sudarytų konfigūraciją, vadinamą Cassini būsena. Ji pavadinta to paties italų astronomo Giovanni Cassini garbei, kaip ir „Cassini“ zondas.
Titano sukimosi ašies nuokrypis nuo tos būsenos priklauso nuo to, kiek paslankiai palydovas reaguoja į Saturno gravitacijos pokyčius, palydovui judant šiek tiek elipsine orbita. Gauti rezultatai rodo, kad Titanas yra gana minkštas – apie 10-100 kartų minkštesnis už Mėnulį. Tą galima paaiškinti popaviršiniu vandenynu, kurio egzistavimas Titane hipotetizuojamas jau senokai, tačiau nėra patvirtintas. Kita įdomi išvada – esamo potvyninio atsako pakanka, kad Titano orbita taptų visiškai apskrita per 350 milijonų metų. Tai reiškia, kad per maždaug tokį pat laikotarpį praeityje palydovas patyrė stiprų sukrėtimą, kuris jo orbitą ištempė į šiek tiek elipsinę. Tai gana netikėta, nes įprastai manoma, kad planetų ir palydovų orbitos iš esmės nesikeitė paskutinius kelis milijardus metų.
Patikslinti Titano istoriją galės „Dragonfly“ misija, kurios telemetrija padės dar tiksliau įvertinti potvyninį atsaką. JUICE misija, skrendanti Jupiterio palydovų link, galėtų tą patį padaryti Ganimedui.
Paieška archyve
