Marsas, priešingai nei Žemė, neturi savojo globalaus magnetinio lauko. Tačiau magnetosferą jis visgi turi, tik ši atsiranda dėl Saulės vėjo sąveikos su atmosfera. Tokia, indukuota, magnetosfera yra silpna, bet vis tiek dalinai apsaugo atmosferą ir paviršių nuo energingų dalelių.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Be to, jos savybės, pasirodo, labai priklauso nuo tarpplanetinio magnetinio lauko krypties. Šis magnetinis laukas, generuojamas tiek Saulės, tiek tarpžvaigždinės medžiagos, kerta visą Saulės sistemą, bet jo kryptis nuolat keičiasi. Dažniausiai ji nesutampa su Saulės vėjo kryptimi – tokiu atveju Marso indukuotoji magnetosfera yra palyginus stipri.
Naujojo tyrimo autoriai išanalizavo zondų MAVEN ir „Mars Express“ darytus planetos atmosferos ir magnetosferos stebėjimus bei palygino juos su skaitmeniniais modeliais. Tiek stebėjimai, tiek modelių rezultatai rodo, kad kampui tarp magnetinio lauko ir vėjo sumažėjus iki keturių laipsnių ar mažiau, Marso magnetosfera išsigimsta: išnyksta smūginė banga dieninėje planetos pusėje, lieka tik silpnos smūginės bangos šonuose. Tuo tarpu priekyje susidaro medžiagos srautas, kuris, kirsdamas magnetinio lauko linijas, neša atmosferą į šalis. Taigi, ir Marso atmosferos praradimo sparta toli gražu nevienoda: reikšmingai sparčiau atmosfera į kosmosą garuoja tuo metu, kai magnetinio lauko kryptis sutampa su Saulės vėjo.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature“.
