400 milijonų kilometrų nuo namų be galimybės greitai sugrįžti. Vėluojanti komunikacija, galimai gendanti įranga, absoliutus žemiškų paslaugų nebuvimas – toks gyvenimas laukia pirmųjų Marso kolonizatorių. Bet ar jie tai ištvers? Rusų mokslininkai pradeda tuo abejoti.
© commons.wikimedia.org
Marsas, žinoma, nėra labai svetinga planeta. Tačiau prie sudėtingų aplinkos sąlygų galime prisitaikyti naudodami pažangią įrangą. Kelionė ten bus labai pavojinga – Elonas Muskas yra ne kartą sakęs, kad pirmieji į Marsą išsiruošę astronautai greičiausiai žus. Bet įsivaizduokime, kad žmonės nukeliaus į Raudonąją planetą ir ten saugiai įsikurs. Kaip jie išgyvens psichologinį spaudimą?
Šalims po truputį įsiveliant į naujas kosmines lenktynes, Rusijos mokslininkai nusprendė išsiaiškinti, ar neišvengiama izoliacija kitoje planetoje nesumaišys kolonizatorių proto. 2017 metais jie vykdė 17, 2019-aisiais – 120 dienų izoliacijos eksperimentą.
Rezultatai patvirtino tai, ko mokslininkai ir bijojo – tokia izoliacija skatina kolonizatorius atsiskirti ir tapti vos ne visiškai autonomiška grupe. Ankstesnės simuliacijos leido mokslininkams taip manyti – Marso kolonizatoriai, tikėtina, pradės nebejausti bendrumo jausmo su misijos kontrolės centru Žemėje. Taip nutinka dėl to, kad unikalioje situacijoje atsidūrę astronautai jaučia, kad Žemėje likę bendradarbiai nebegali suprasti jų poreikių ir padėties rimtumo. Nepadeda ir tai, kad komunikacijos stipriai vėluoja. Taigi, kai patarimai ir sprendimai iš Žemės atrodo ne tokie vertingi ir dar vėluoja, kolonizatoriai ims veikti savarankiškai.
Įdomu tai, kad moterys iš pradžių buvo linkusios dėti pastangas, kad palaikytų teigiamą ryšį su misijos kontrolės centru. Tačiau su laiku tiek vyrai, tiek moterys pradėjo priiminėti savarankiškus sprendimus. Tai gali tapti rimtu iššūkiu, nes mokslininkai Žemėje turi daug naudingos informacijos ir gali padėti vykdyti misiją. Kolonijos autonomiškumas ar net tyčinis ryšio nutraukimas būtų ne tik pavojingas, bet ir trukdytų būsimoms misijoms.
Atrodo, kad vienintelis būdas to išvengti, yra komunikacijų struktūravimas ir būsimų kolonizatorių mokymai. Supratimas, kad noras savarankiškai priimti sprendimus greičiausiai kils, gali padėti išvengti visiško atsiskyrimo. Bet, žinoma, daugiau informacijos paaiškės po ilgesnių eksperimentų, kurių dalyviai izoliacijoje praleis kelis mėnesius ar metus.
Paieška archyve
