Paskutines žmogaus gyvenimo valandas jis tai būna sąmoningas, tai ne, tačiau paaiškėjo, kad smegenys priima ir apdoroja garsus lygiai taip pat, kaip ir jam būnant pačiame jėgų žydėjime, rodo moksliniame žurnale „Scientific Reports“ paskelbtas tyrimas.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Kaip rašo iflscience.com, tyrimo autoriai Vankuverio hospise (Kanada) nesąmoningų pacientų smegenų veiklos stebėjimui paskutinėmis jų gyvenimo valandomis panaudojo elektroencefalografiją (EEG) – ir palygino gautus duomenis su sąmonę turinčių ligonių EEG rodmenimis – o kontroline tyrimo grupe buvo visiškai sveiki asmenys.
Kiekvienai grupei buvo grojama pasikartojančių natų serija, su retkarčiais pasitaikančiomis smarkiai išsiskiriančiomis natomis. Tyrėjai ieškojo tam tikrų smegenų signalų, žinomų kaip MMN, P3a ir P3b signalų. Jie smegenyse atsiranda pastebėjus anomalius garsus.
Mokslininkai pažymi, kad „dauguma į aplinką nebereaguojančių pacientų parodė MMN atsaką į tono pokyčius, o kai kurie parodė P3a arba P3b reakciją į natų ar jų eilės tvarkos pokyčius. Tai reiškia, kad paskutinėmis valandomis iki mirties pacientų klausos sistemos reagavo panašiai, kaip ir jaunų bei sveikų žmonių iš kontrolinės grupės“.
Ir nors šių mirštančių asmenų smegenys vis dar galėjo atpažinti tam tikrus garsus, nėra aišku, ar tokios būsenos žmogus sąmoningai gali atpažinti žodžius ar jų reikšmes. Tyrimo autorė Elizabeth Blundon paaiškino, kad tyrimo dalyvių „smegenys reagavo į klausos dirgiklius, bet negalima žinoti, ar jie prisimena, atpažįsta balsus ar supranta kalbą“.
Nepaisant to, bendraautorė Romayne Gallagher tikina, kad „šis tyrimas patvirtina ligoninės slaugytojų ir gydytojų pastebėjimus, kad artimųjų skleidžiami garsai padeda mirštančiuosius paguosti.
„Bent jau man tai paskutinėms gyvenimo dienoms ir valandoms suteikia didelę reikšmę ir parodo, kad būti šalia ar bent kalbėti telefonu yra prasminga. Galimybė atsisveikinti ir išreikšti meilę yra didelė paguoda“, – teigia mokslininkė.
Paieška archyve
