Netoli Mėnulio ašigalių esama kraterių, kurių dugno niekad neapšviečia Saulė. Orbitinių zondų stebėjimai sufleruoja, kad ten gali būti daug vandens ledo. Pastarasis ne tik įdomus moksliniu požiūriu, bet ir labai naudingas būsimiems Mėnulio kolonistams. Kraterių tyrinėjimo planai susiduria su didele problema – kaip suteikti energijos ten važiuojančiam mėnuleigiui?
© Fernando Gandía/GMV
Saulės baterijos tamsiame krateryje nenaudingos, o radioizotopinis generatorius yra sunkus ir sudėtingas. Be to, gali netyčia ištirpdyti krateryje esantį ledą ir netgi paskandinti patį mėnuleigį.
Europos kosmoso agentūra neseniai išbandė galimą sprendimą – energijos perdavimą lazerio spinduliu. Mėnuleigį energija aprūpinti galėtų stacionarus paviršinis zondas, kuris savo ruožtu gautų energiją iš Saulės. Mėnuleigis energiją priimtų naudodamas specialiai pritaikytą Saulės bateriją; planuojama, kad toks perdavimo būdas veiktų iki 15 kilometrų atstumu. Prie baterijos būtų pritaisytas ir valdomas reflektorius – atspindimas lazerio spindulys leistų mėnuleigiui komunikuoti su zondu.
Kol kas sistema išbandyta Tenerifės saloje, kurios reljefas primena Mėnulio paviršių. Kada toks mėnuleigis galėtų išskristi į Mėnulį – nepranešama. Tiesa, jau suplanuota ir galima misijos vieta – de Gerlache ir Shackleton krateriai prie Pietų ašigalio.
Paieška archyve
