Astronomai atrado didžiulę juodąją bedugnę, kuri yra tokia alkana, kad ilgiau nei dešimtmetį ryja vieną žvaigždę – šis reiškinys trunka 10 kartų ilgiau nei visi pastebėti iki šiol.
Tai ne tik didžiausia juodosios bedugnės kosminė „užstalė“, bet ji trunka taip ilgai, kad mokslininkai nėra tikri, kaip tai galima paaiškinti pagal fizikos dėsnius. Jų atsakymas gali mums atskleisti, kodėl Visatos susikūrimo pradžioje juodosios bedugnės išaugo daug masyvesnės nei iki šiol buvo įmanoma paaiškinti. Kai žvaigždė pernelyg priartėja prie juodosios bedugnės, pastarosios milžiniška gravitacijos jėga gali suplėšyti žvaigždę į gabaliukus (angliškai tai vadinama „tidal disruption event“ – TDE), rašo businessinsider.com.
Anksčiau jau esame stebėję daugybę tokių atvejų, nes nuo jų sklinda išskirtiniai rentgeno spinduliai. Po to, kai juodoji bedugnė sunaikina žvaigždę, dalį jos fragmentų dideliu greičiu išsviedžia į kosmosą, o likusią dalį praryja, dėl to pati padidėja ir proceso metu išspinduliuoja karštą rentgeno radiacijos blyksnį.
Tačiau dauguma TDE vyksta labai trumpai, todėl naujasis reiškinys kelia nuostabą. „Mes stebime įspūdingą ir ilgai užsitęsusią žvaigždės mirtį“, – pasakė tyrimui vadovaujantis Dachengas Linas iš Naujojo Hampširo universiteto Darame. „Nuo dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio buvo pastebėta dešimtys tokių reiškinių, bet nė vienas jų taip ilgai nebuvo toks ryškus, kaip šis.“
Tiesą sakant, kosminė puota vyksta taip ilgai, kad jau ėmė plėsti fizikos ribas – žvaigždė, kurią ryja juodoji bedugnė, pranoko vadinamąjį Edingtono limitą, žymintį didžiausią šviesį, kurį žvaigždė gali pasiekti prieš tapdama nestabili. Idėja tokia, kad jei žvaigždė spinduliuoja tokį radiacijos kiekį, kad būtų tokia ryški, sunkio jėgos turėtų nepakakti, kad ją išlaikytų nesuirusią.
Būtent dėl šios priežasties mes iki šiol negalėjome suprasti, kaip itin didelės masės juodosios bedugnės, esančios daugelio galaktikų, įskaitant mūsų Paukščių Taką, centre, galėjo užaugti tokios didelės. 2005 m. palydovai ieškojo TDE, kai pastebėjo neįtikėtinai ryškią šviesą, kurią skleidė XJ1500+0154. Šis reiškinys stebimas iki šiol, ir nors atrodo, kad jis jau eina į pabaigą, rezultatai įspūdingi: mokslininkų duomenimis juodoji bedugnė žvaigždės medžiagą ryja daugiau nei 10 metų.
Paieška archyve
