Dvi nepriklausomos mokslininkų grupės, kurios rėmėsi amerikiečių projektu „Elektroninė Sloano dangaus apžvalga“ (Sloan Digital Sky Survey – SDSS), sudarė trimačius Visatos žemėlapius, išsidėsčiusius nuo Žemės 5 milijardų šviesmečių atstumu ir nulemiančius daugiau nei milijono galaktikų tikslią padėtį.
Pirmąjį žemėlapį, detaliausią iš visų anksčiau darytų, sudarė Kris Blejk (Chris Blake) vadovaujama mokslininkų komanda iš Britų Kolumbijos universiteto (University of British Columbia). Į šį žemėlapį įeina daugiau nei milijonas galaktikų. Antrasis žemėlapis buvo sudarytas nepriklausomai nuo pirmojo, bet tų pačių pradinių duomenų pagrindu ir panašia metodika, Nikhil Padmanabhan (Nikhil Padmanabhan) iš Prinstono (Princeton University) vadovaujamos grupės. Jame yra 600 tūkstančių galaktikų.
Žemėlapiams sudaryti mokslininkai sukūrė kompiuterines programas, kurios nustatė taip vadinamų liuminiscentinių raudonųjų galaktikų išsidėstymo dėsningumus. Tai labai seni ir tolimi objektai, kurių tikroji spalva nėra žinoma. 10 tūkstančių žinomų raudonųjų galaktikų duomenys buvo įvesti į kompiuterį, kuris automatiškai skaičiavo atstumą iki kitų galaktikų, kurias surado SDSS, remiantis tik jų išsidėstymu dangaus sferoje ir stebima spalva.
Abi minėtos grupės gavo trimačius žemėlapius ir priėjo tų pačių išvadų. Pirma, išanalizavus žemėlapius pažymėtina, kad Visatoje vyrauja tamsioji medžiaga ir tamsioji energija, o įprasta materija sudaro tik kelis procentus. Antra, abi grupės nustatė gigantišką tolimųjų galaktikų išsidėstymo erdvėje struktūrą, kuri savo mastais gali būti lyginama tik su vienu ankstesniu stebėjimu – plataus masto fluktuacijomis mikrobangų reliktiniame fone. Trečia, galaktikų išsidėstyme jie surado periodinio „mirguliavimo“ pavidalo pėdsakus. Minėtos galaktikos yra interpretuojamos kaip liudijimas didžiulių garso bangų, skriejančių Visata ankstyvajame jos vystymosi laikotarpyje (mažiau 300 tūkstančių metų po Didžiojo sprogimo), kai ji dar buvo karšta plazma.
Paieška archyve
