Iš už Saulės sistemos ribų atsklindantys ir nuolat Mėnulį atakuojantys kosminiai spinduliai iš esmės keičia jo ledo ir purvo chemiją bei spalvą.
Nauji NASA zondo „Lunar Reconnaissance Orbiter“ pateikti šios kosminės radiacijos stiprumo matavimai rodo, kad kosminiai spinduliai Mėnulio paviršiuje sukelia žymius cheminius pokyčius.
Pavyzdžiui, kai dalelės atakuoja ledą, jos gali priversti užšalusio vandens molekules išskirti deguonį, kuris tuomet gali susijungti su anglimi ir suformuoti prebiotines organines molekules, rašo SPACE.com.
Šie matavimai taip pat padeda mokslininkams išbandyti Mėnulio radiacinės aplinkos teorinius modelius.
Tai gali būti svarbu, mat kosminiai spinduliai, kaip manoma, kelia rimtą grėsmę kosmose keliaujantiems astronautams. Jei žmonės leistųsi į ne vieną mėnesį truksiančią kelionę į Marsą, bus svarbu rasti būdų, kaip keliautojus apsaugoti.
„Mūsų patikrinti modeliai padės atsakyti į klausimą, kokį pavojų kelia kosmoso aplinka ir kokia ji gali būti per šiuos didelės energijos radiacijos įvykius. O gebėjimas tai padaryti yra reikalingas bet kokiems pilotuojamiems kosmoso tyrinėjimams už žemosios Žemės orbitos ribų“, – teigė Naujojo Hampšyro fizikas Nathanas Schwadronas.
Kosminiai spinduliai daugiausiai susideda iš protonų, elektronų ir krūvį turinčių pagrindinių elementų branduolių. Jie į mūsų Saulės sistemą sklinda iš kitų galaktikos vietų, o jų kelius iškreipia Saulės ir Žemės magnetiniai laukai. Žemėje mus nuo kosminių spindulių saugo planetos atmosfera, o Mėnulį, kuris atmosferos neturi, jie atakuoja pilna jėga.
Šie nauji duomenys ypač naudingi, nes zondo „Lunar Reconnaissance Orbiter“ instrumentas „CRaTER“, kurį tyrėjai naudojo, matuoja, kiek radiacijos prasiskverbia per plastiko sluoksnį, kuris imituoja žmogaus audinį. Taip mokslininkai gali sužinoti, kiek radiacijos patektų į astronautų kūnus.
Be to, matavimai atlikti tuomet, kai kosminių spindulių radiacija ypač sustiprėjusi, nes šiuo metu padidėjęs Saulės aktyvumas.
Paieška archyve
