Kornelio universiteto (JAV) fizikams pavyko sukurti vadinamąją „laiko skylę“, kurioje nuo pašalinių žvilgsnių galima visiškai paslėpti kokį nors įvykį.
Kokias praktinio pritaikymo galimybes atveria šis atradimas, kol kas per anksti kalbėti, tačiau jau neabejojama, kad jis gali būti labai svarbus kuriant itin saugias ryšių sistemas.
Turbūt neatsitiktinai šį tyrimų projektą finansuoja JAV Priešakinių gynybos tyrimų agentūra (DARPA). Pranešama, kad šis Kornelio universiteto mokslininkų eksperimentas yra dar vienas svarbus žingsnis kuriant idealias erdvės ir laiko požiūriu kamufliažo sistemas, galinčias paslėpti nuo stebėtojų įvairius objektus ir įvykius.
JAV fizikų eksperimentas rėmėsi faktu, kad skirtingo dažnio šviesos bangos sklinda nevienodu greičiu. Eksperimento vykdytojai žalios šviesos lazerio pluoštą paleido optine skaidula, kuria jis pasiekė dvipusį lęšį, padalijusį žalią pluoštą į greitesnį mėlynos spalvos spindulį ir lėtesnį raudoną. Labai mažas abiejų spindulių greičio skirtumas suteikia galimybę pasinaudoti tokiu spartos „plyšiu“. Nors jis labai nedidelis, vos 50 pikosekundžių (1 ps yra 0,000 000 000 001 s), tačiau to pakanka, kad į lazerio impulsą būtų galima „įterpti“ kokį nors trumpą įvykį. Toliau abu spinduliai, keliaudami optine skaidula, pasiekia kitą lęšį, kuris šį kartą pagreitina raudoną spindulį ir sulėtina mėlyną. Jie vėl surenkami į žalią šviesos pluoštą, ir priėmimo įrenginyje jokio ankstesnio laiko skirtumo aptikti neįmanoma.
Mokslininkai šio eksperimento esmę lygina su daugelio matyta situacija ties geležinkelio pervažomis: važiuojant traukiniui intensyvus automobilių eismas ties pervaža nutrūksta, o traukiniui pravažiavus automobilių eilė ima greitėti ir ilgainiui pasiveja prieš traukinį važiavusius automobilius. Stebėtojui toks eismo srautas atrodo visiškai natūralus, ir jis net nežino, kad prieš kurį laiką pravažiavęs traukinys buvo nutraukęs tolygų eismo srautą.
Pranešama, kad Kornelio universiteto fizikai šiuo metu stengiasi žymiai padidinti tokį laiko „plyšį“: jų tikslas – išplėsti jį iki kelių milisekundžių. Tokiu atveju šią technologiją būtų galima naudoti labai apsaugotose šviesolaidžių komunikacijos sistemose, kuriose optinis signalas būtų padalijamas į dalis ir siunčiamas skirtingu greičiu, o priėmimo įrenginyje vėl sujungiamas, taip duomenų perėmimą padarant neįmanomu.
