Londono universitetinės kolegijos mokslininkų grupė pareiškė kosminės kilmės mikrobangų fone (dar vadinamame reliktiniu spinduliavimu) aptikusi požymių, jog kitos visatos egzistavo ne tik iki Didžiojo sprogimo – jos egzistuoja ir dabar, tik už mūsų visatos ribų.
Jei šiemet buvo tikimasi, kad 2010 m. astronomijos mokslo pasaulyje populiariausia bus egzoplanetų tyrimų sritis, į astronomijos ir kosmologijos mokslų priešakines gretas pastaruoju metu išsiveržė reliktinio spinduliavimo tyrimai.
Mokslininkai, vadovaujami Stepheno Feeney, savo atradimus yra linkę grįsti visuotinio plėtimosi (arba infliacijos, angl. k. – „eternal inflation“) teorija. Esminė šio hipotetinio modelio idėja – mūsų visata yra dalelė amžinai besiplečiančios metavisatos (angl. k. – „meta-universe“ arba „multiverse“). Vadovaujantis šia teorija, mūsų visatą reikėtų įsivaizduoti kaip kosminį burbulą, kuris egzistuoja greta kitų burbulų-visatų. Tiesa, kitose visatose gali veikti visiškai kiti fizikos dėsniai.
Jei visuotinio plėtimosi teorija yra teisinga, tikėtina, kad mūsų visata kadaise yra susidūrusi su kitomis visatomis. Tai turėjo atsitikti dar tada, kai mūsų ir kitos visatos chaotiškai blaškėsi po meta visatą. Tų susidūrimų pėdsakų turėtų likti kosminės kilmės mikrobanginiame fone. Pastarasis susiformavo po Didžiojo sprogimo, tad mokslininkus domina kaip unikalus mūsų visatos istorijos įrašas.
Universitetinės kolegijos mokslininkai tokių tarpvisatinių susidūrimų pėdsakų mikrobangų fone aptiko analizuodami WMAP (Wilkinson Microwave Anisotropy Probe) zondo surinktus duomenis. 2001 m. iškeltas zondas pastarąjį dešimtmetį matavo po Didžiojo sprogimo likusio reliktinio spinduliavimo temperatūrą ir poliarizaciją. Jei paaiškės, kad aptiktos keturios dėmės iš tiesų ir yra tie „kosminiai randai“, tai gerokai sustiprins prielaidą, kad kažkur egzistuoja kitos visatos, su kuriomis kadaise yra susidūrusi mūsiškė.
Tačiau kol kas visa tai yra vienas didžiulis „jei“. Pirmiausiai, visai įmanoma, kad mokslininkai aptiko viso labo kažkokį statistinę duomenų registravimo netikslumą. Šios galimybės neatmeta ir S. Feeney, sakydamas, jog aptikti statistinių netikslumų tokiame kolosaliame duomenų masyve, kokį pavyko surinkti WMAP matuojant reliktinį spinduliavimą – visai įmanomas variantas.
Jei ankstesni R. Penrouzo teiginiai bus visuotinai priimti, Londono universitetinės kolegijos mokslininkų suformuluotas WMAP duomenų išvadas patvirtinti arba paneigti bus itin sunku. Tiesa, mokslininkai deda dideles viltis į planuojamą Planko (Planck) misiją, kuri astronomams turėtų pateikti tikslesnį reliktinės spinduliuotės fono vaizdą ir leistų nemažai hipotetinių teorijų įrodyti arba paneigti. Iki tol negalima atmesti galimybės, jog neaprėpiamame reliktinio spinduliavimo duomenų masyve galėjo įsivelti statistinių netikslumų ar paklaidų. Tad tvirtinti arba atmetinėti hipotetines teorijas kol kas dar per anksti.
Paieška archyve
