Padengus stiklą skaidria polimero plėvele ant jo nesikaups maži vandens lašeliai, nes jie jungsis į vientisą taip pat skaidrią plėvelę. Tokiu būdu automobilių langai, veidrodžiai vonios kambariuose ir akiniai būtų apsaugomi nuo rasojimo.
„Vandeniui niekaip negalima sutrukdyti kondensuotis ant paviršiaus, tačiau įmanoma sukurti paviršių, ant kurio vanduo pasiskirstys ir sudarys ploną plėvelę – tai yra ideali apsauga nuo rasojimo. Ant paviršiaus vandens būtų, bet jo nesimatytų“, - sakė Masačusetso technologijų instituto (JAV) chemikas Michaelas Rubneris, kurio vadovaujama grupė sukūrė polimerinę nuo rasojimo saugančią dangą.
Rasojimas susidaro tada, kai ant šalto paviršiaus kondensuojasi garai ir dėl vandens paviršiaus įtempimo susidaro mažučiai lašeliai. Sąveika tarp vandens molekulių yra stipresnė nei tarp vandens ir oro, todėl, siekiant maksimizuoti kontaktų tarp vandens molekulių skaičių, susidaro sferiniai lašeliai. Tokiu būdu mažiau vandens molekulių turi sąveikauti su oru.
Ankstesnės nuo rasojimo saugančios dangos buvo gaminamos iš titano dioksido, kuris sustiprina sąveiką tarp vandens ir stiklo. Tačiau tam, kad veiktų titano dioksido danga, ji visų pirma turi būti apšviečiama ultravioletine šviesa, o tai reiškia, kad tamsoje ji veiktų neilgai. Be to, šios dangos jau pro maždaug trijų mėnesių nustoja veikti, sakė tokias dangas kūręs Luizianos technologijų universiteto (JAV) chemikas Jurijus Lvovas.
Tuo tarpu M.Rubnerio ir jo kolegos Bobo Coheno sukurta danga veikia bet kokiomis sąlygomis ir ne trumpiau nei metus, tvirtina išradėjai. Jų dangos paslaptis – sąveikos tarp vandens ir paviršiaus didinimas dviem mechanizmais, o ne vienu. Didžiausias jų pranašumas – paviršiaus chemijos pakeitimo ir paviršiaus architektūros pakeitimo kombinavimas.
Naujoji superhidrofilinė danga sukurta iš trimatės neigiamo krūvio hidrofilinių polimerų matricos, kurios tūrį padidina stiklo nanodalelės ir mažučiai oro burbuliukai. Todėl gaunamas šiurkštus paviršius, padidinantis su vandenių sąveikaujančio stiklo paviršiaus plotą, o tai savo ruožtu didina sąveiką tarp stiklo ir vandens ir padeda nugalėti dalį paviršiaus įtempimo jėgos. Todėl ant tokio paviršiaus susidarantys lašeliai yra plokštesni ir su laiku suformuoja vientisą plėvelę.
Superhidrofilinės dangos gali būti modifikuojamos taip, kad atliktų visiškai priešingą vaidmenį – taptų superhidrofobinėmis. Tam tereikia pridėti antrą itin ploną vandenį atstumiančių molekulių sluoksnį. Tada didelio ploto šiurkštus paviršius pasižymi priešingomis savybėmis. Jis sumažina sąveiką tarp vandens ir stiklo ir tokiu būdu skatina lašelių susidarymą.
Tokiomis plėvelėmis padengti langai būtų savaime nusivalantys – ant jų susidarantys lašeliai didėtų tol, kol pradėtų ristis žemyn, tuo pačiu surinkdami ant paviršiaus susikaupusį purvą. Mokslininkų teigimu, lygiai taip pat nusiplauna ir lotoso lapai.
Paieška archyve
