Kompiuterinių žaidimų kultūroje laikas nuo laiko sublizga neįtikėtini deimantai. Vienas iš tokių labai keistų deimantų – žaidimo „SimRefinery“ atradimas, rašo „Ars Technica“.
Archive.org iliustr.
„SimRefinery“ – neužbaigtas žaidimas, galintis sudominti žaidimų istorijos tyrinėtojus
Iš pirmo žvilgsnio apleistas, neveikiantis, neužbaigtas žaidimo „SimRefinery“ prototipas iš pradingusios legendos buvo transformuotas į žaisti tinkamą kūrinį, kurį galima išbandyti nemokamai. Ir visa tai – leidinio „Ars Technica“ komentatoriaus nuopelnas.
Tiesa, dingęs „Maxis“ žaidimas iki šiol taip ir nėra užbaigtas. Jis tik pakoreguotas iki „tinkamos žaisti“ būklės.
Įdomu tai, kad „SimRefinery“ yra vienas iš pirmųjų pavyzdžių, kuomet simuliacijos žaidimo paskirtis yra ne tik pramoga, bet ir darbuotojų apmokymas: užsakymą kurti šį žaidimą „Maxis“ gavo iš ėmonės „Chevron“, kuri norėjo savo darbuotojams virtualiu būdu išaiškinti, kaip veikia jų naftos perdirbimo gamykla Ričmondo mieste (JAV).
Žinoma, užsakyme nebuvo numatyta sukurti žaidimą, kuris labai tiksliai apmokytų žmones, kaip valdyti naftos perdirbimo gamyklą. Juo nebuvo siekiama pakeisti pramonės chemiko išsilavinimo. Tai būtų labai pavojinga idėja. „Chevron“ norėjo žaidimo, kuris atvaizduotų naftos perdirbimo gamyklos dinamiką, skirtingų jos elementų sąveiką. Panašiai, kaip iki tol visų miestų veikimo mechanizmus atvaizdavo tų pačių „Maxis“ žaidimas „SimCity“.
Šio žaidimo kūrimo ir užmaršties istoriją surašęs bibliotekininkas ir archyvaras Philas Salvadoras apgailestavo, kad, nepaisant jo pastangų, atrasti veikiančią žaidimo kopiją jam nepavyko. „Niekas nesaugojo „SimRefinery“, nes tai niekam neatrodė svarbu. Tai buvo vienkartinis, nelabai sėkmingas bandymas sukurti apmokymo programą perdirbimo gamyklai Kalifornijoje. „Maxis“ veiklos plane tai buvo vienas iš mažiausiai reikšmingų projektų, kuris dabar žaidėjų bendruomenę sudomino tik dėl to, kad jo nebeįmanoma gauti“, rašė jis.
Bet tai, kas nepavyko P.Salvadorui, pavyko visai internautų bendruomenei: „Ars Technica“ skaitytojas, prisistatęs tik „postbebop“ pseudonimu, į straipsnio komentarų skiltį įkėlė labai intriguojančią nuotrauką – 3,5 colių skersmens lankstųjį diskelį, ant kurio buvo užrašyta tik „SimRefinery“ pavadinimas ir užklijuotas nespalvotas „Maxis“ logotipas. Šio komentatoriaus teigimu, diskelis priklausė į pensiją išėjusiam draugui, dirbusiam chemijos inžinerijos srityje ir praėjusio amžiaus pabaigoje dirbusiam įmonėje „Chevron“.
Komentatorius pažadėjo pabandyti atkurti diskelio turinį ir įkelti į į interneto archyvus. Bei nutilo. Bet šią savaitę tylos laikotarpis nutrūko.
Komentatorius grįžo į komentarų skiltį ir pranešė, kad diskelio turinys, po labai ilgai trukusio ir erzinusio duomenų atkūrimo proceso, buvo įkeltas į svetainę „Archive.org“. Dabar iš tos svetainės žaidimą gali pasileisti ir išbandyti kiekvienas to norintis žmogus. Žaidimas įjungiamas tiesiai iš šios svetainės, kurioje veikia „DOSBox“ emuliatorius.
Žaidimo procese sutinkamos sunkiai paaiškinamos pauzės (labai gali būti, kad sukurtos tyčia – kad per jas koks nors apmokymų vadovas paaiškintų, kas tuo metu vyksta ar apie ką eina kalba), o taip pat randama nemažai mygtukų, kurie veikia ne taip, kaip galima būtų tikėtis. Be to, prie šio žaidimo nepridedamos jokios instrukcijos ar dokumentacija, todėl suprasti, kaip ir dėl ko veikia „SimRefinery“, nėra paprasta.
Bet bent jau yra aiškiai žinoma, kad šioje naftos perdirbimo gamykloje galima sukelti milžinišką chaosą. Mat toks ir buvo žaidimo tikslas – kaip aiškino P.Salvadoras, „jeigu pradėsite laužyti vieną perdirbimo gamyklos dalį, pamatysite, kaip tai paveiks kitas gamyklos dalis“.
Taigi, jei jus domina žaidimų istorija (arba tai, kaip veikia naftos perdirbimo gamyklos) – junkitės ir žaiskite!
Paieška archyve
