Žmogus, kaip žinia, yra žeme vaikščiojantis padaras. Mes nesame itin geri plaukikai. Kad tai suprastum, tereikia pažvelgti į skaičius. Buriažuvės bei marlinai vandenyje gali pasiekti net iki 110 km/h greitį. Jūriniai žinduoliai, tokie kaip delfinai, gali plaukti 55 km/h greičiu. Didžiausias daugkartinio olimpinio čempiono Michaelo Phelpso plaukimo baseine išvystytas greitis? Maždaug 9,5 km/h.
Tai reiškia, kad net vikriausi ir stipriausi paplūdimiuose dirbantys gelbėtojai, kuriems, beje, dar tenka grumtis su jūros bangomis bei srovėmis, užtrunka nemažai laiko, kol atskuba į pagalbą skęstančiajam. Tačiau dėka puikaus sumanymo, kuris dabar bandomas Čilėje, o taip pat ir kituose paplūdimiuose visame pasaulyje, gelbėtojai kovodami su brangiu laiku pasitelkė robotines technologijas.
Šio sumanymo esmė – aprūpinti paplūdimiuose dirbančius gelbėtojus nuotolinio valdymo robotinėmis skraidyklėmis. Kiekvienas dronas po savimi skraidina plūdurą, kurį bet kada galima išmesti reikiamoje vandens vietoje.
Kiekvienas dronas taip pat aprūpintas kamera, kuri siunčia krante esantiems gelbėtojams vaizdus realiuoju laiku, bei garsiakalbiu, kurio padedami gelbėtojai gali perduoti instrukcijas nelaimės ištiktiems plaukikams. Dronai nudažyti ryškiai raudona, iš toli matoma spalva. Tai padeda į pagalbą skubantiems gelbėtojams orientuotis kur plaukti bei ieškoti skęstančiųjų.
Pirmieji dronų bandymai daug žadantys. Robotinių skraidyklių panaudojimas gali ženkliai padidinti sėkmingų gelbėjimo operacijų mastus. Ypač tai aktualu tuose paplūdimiuose, kuriuose gelbėtojams neprieinami greitaeigiai kateriai arba kitos laivybos priemonės. Čilės paplūdimiuose bandyti dronai numatytą tikslą vandenyje pasiekė tris kartus greičiau, nei geriausi gelbėtojų plaukikai.
Ko gero, ateityje gelbėjimo dronai paplūdimiuose turėtų tapti įprastu reiškiniu.
