Aplinkosaugos pokyčiai tampa vis aktualesni, o šalys vis drąsiau eksperimentuoja su alternatyviais energijos šaltiniais. Kai kurie sprendimai atrodo iš pirmo žvilgsnio tarsi iš mokslinės fantastikos, tačiau jau tampa realybe. Vienas iš jų ką tik buvo pristatytas Pietų Korėjoje.
Ši technologinė naujiena prikaustė ne tik inžinierių, bet ir ekologų dėmesį. Kova dėl mažesnio anglies dvideginio pėdsako verčia ieškoti sprendimų, kurie ne tik efektyvūs, bet ir švarūs. Ir štai čia pasirodo plūduriuojanti jėgainė.
Tai ne pirmas kartas, kai atsinaujinanti energija įgyvendinama vandenyje, tačiau šis projektas išsiskiria tuo, ką gamina – ne elektros energiją, o vandenilį. Ir tam naudojamas ne gėlas vanduo, o tiesiog jūra.
Kaip veikia ši unikali sistema?
Įrenginys, kurį Pietų Korėja šiuo metu pristatė, yra specialiai suprojektuota plūduriuojanti platforma. Ji veikia visiškai autonomiškai, naudodama saulės energiją vandenilio gamybai.
Pagrindas – elektrocheminis procesas, kurio metu jūros vanduo išskaidomas į deguonį ir vandenilį. Tai itin reikšmingas žingsnis – iki šiol dauguma tokių sistemų rėmėsi gėlu vandeniu, o jo trūkumas pasaulyje tampa vis rimtesne problema.
Sprendimas naudoti jūros vandenį leidžia ne tik saugoti gėlo vandens atsargas, bet ir mažina konkurenciją tarp energetikos ir žemės ūkio sektorių.
Be to, pati platforma neužima sausumos, o tai svarbu šalyse, kur žemės plotai riboti, brangūs ar jautrūs aplinkosauginiu požiūriu. Energija gaminama ten, kur jos daug – virš vandens paviršiaus, naudojant saulės šviesą, kurios niekada netrūksta pakrantėse.
Kodėl tai laikoma proveržiu?
Vandenilio technologijos jau ilgą laiką pristatomos kaip viena iš švariausių alternatyvų iškastiniam kurui. Tačiau pats vandenilio išgavimas dažnai pareikalauja daug energijos ir brangių resursų.
Ši sistema apeina pagrindines kliūtis – gamyba vyksta vietoje, naudojant atsinaujinančią energiją, o ištekliai – beveik neišsenkantys.
Tokie plūduriuojantys moduliai gali būti pritaikyti skirtingo dydžio jūrų zonose – nuo mažesnių įlankų iki pramoninių uostų.
Jie taip pat nekelia grėsmės jūros gyvūnijai, nes neturi mechaninių judančių dalių, kurios trikdytų gyvūnus ar drumstų dugną.
Nors dar laukia iššūkių – technologijos tobulinimas, ilgalaikiai bandymai, eksploatacijos sąnaudų vertinimas – šis projektas jau dabar rodo, kad galima gaminti švarią energiją iš jūros be žalos aplinkai.
Paieška archyve
