Kaip humaniškai iš nusikaltėlio išgauti prisipažinimą, kai jis yra kietai užčiaupęs lūpas? Kaip iš jo ištraukti nusikaltimo detales, kad pavyktų bet kiek sumažinti padarytą žalą? Šie klausimai visada domino teisėsaugininkus. Tik jie nepasinaudojo Kalifornijos gyventojos Helene Adelaide Shelby išradimu.
H. A. Shelby išradimas © Patento atvaizdas
H. A. Shelby pastebėjo, kad daugybė nusikaltėlių vėliau atsiima savo parodymus. Tai reiškia, kad įprasti tardymo metodai nėra labai veiksmingi, nes įtariamieji gali kalbėti bet ką, o vėliau pareikšti, kad buvo sumišę ar išsigandę ir prisipažino nebūtais dalykais.
Shelby sugalvojo, kad sistema veiktų geriau, jei žmogus būtų išsigandęs ir tiesiog bijotų atsiimti savo parodymus. Tik kaip jį įbauginti neperžengiant ribų? Kaip padaryti taip, kad jis bijotų ir po tardymo, kai šalia jau nebus pareigūnų?
1927 metais Shelby užpatentavo savo išradimą – sistemą, skirtą prisipažinimams išgauti ir įrašyti. Sistema veikė gana sudėtingai. Įtariamasis turėjo būti įvestas į tamsų mažą kambarį. Tuo tarpu tardytojas sėdėdavo gretimame kambaryje. Kai būdavo pasiruošęs, jis nuspausdavo mygtuką ir pakilusi uždanga atverdavo kraują stingdantį vaizdą – apšviestą skeletą su šviečiančiomis raudonomis akimis.
Neblogai, tiesa? Na, šiais laikais mes jau esame matę visko, bet 1927 metais Shelby tikėjo, kad jos išradimas veiktų. Tardytojas klausimus užduotų per megafoną, imituodamas vaiduoklišką skeleto kalbėjimą. Žinoma, reikėtų nejuokais įbauginti žmogų, kad šis ir vėliau bijotų atsiimti ar keisti parodymus.
Tačiau tai dar ne viskas – šalia skeleto turėjo būti ir kamera, filmuojanti įtariamąjį ir įrašanti jo prisipažinimą. Taip teismui būtų galima pateikti jautrumo akimirką surinktus įrodymus.
Shelby išradimas teisėsaugos taip ir nesudomino. Greičiausiai tai labai nuliūdino Shelby, nes ši daugiau jokių savo išradimų ir nepatentavo.
Paieška archyve
