Dirbtinis intelektas netrukus galės išpildyti visus žmonių norus? Regis, jog taip. Tolima ir nepasiekiama ateitis, kurioje modernūs robotai tampa mūsų padėjėjais ar netgi draugais, pamažu virsta dabartimi. „Mokslo fantastika tampa mokslo faktu“, – „The Conversation“ publikuotame straipsnyje rašo vyresnysis taikomosios etikos ir socialinių technologijų tyrimų dėstytojas Griffith universitete David Tuffley. O mokslo fantastikos rašytojas William Gibson neseniai išreiškė nuomonę, jog ateitis jau čia, tiesiog kol kas ji nėra tolygi.
Tačiau tai natūralus progresas. Pagalbą teikiančių robotų paklausa didėja kone kasdien, todėl švietimo, robotų technikos ir karinių pajėgų industrijos nuolatos siekia pagerinti tokių robotų eksploatacijos galimybes bei padidinti jų potencialą. Kodėl? Nes darbo rinka kupina darbų, kuriuos yra paprasčiau ir efektyviau leisti atlikti automatizuotoms intelektualioms mašinoms, o ne žmonėms. D. Tuffley retoriškai klausia, kas jeigu ne robotai gali žmoniją išlaisvinti nuo žeminančių darbų katorgos?
Vis dėlto intelektualūs robotai reikalingi ne tik užimti svarbias, tačiau varginančias darbo pozicijas. Jie taip pat gali tapti puikia kompanija.
Komunikabilumas ir lengvas roboto naudojimas yra viena paklausiausių savybių novatoriškuose robotuose. Tačiau pasiekti tobulus rezultatus nėra lengva. Patogus naudojimas realizuojamas tuomet, kai dirbtinis intelektas ne tik geba atlikti elementarias, jam skirtas, funkcijas, bet taip pat geba pažinti savo šeimininką – suprasti kintančią kūno kalbą, balso toną ir t. t.
Galingos korporacijos, tokios kaip „Google“, „Apple“ ir pan., deda daugybę pastangų, kad pasiektų idealius rezultatus, kuriant intelektualias sistemas ir pritaikytų jas savo reikmėms, pvz., „chatbot“ (liet. plepėjimo robotas) idėjos realizavimui. Manoma, kad „chatbot“ turi neįtikėtiną panaudojimo potencialą. Tai lyg asmeninis asistentas, galintis atlikti bet kokią jam paskirtą užduotį: užsakyti paslaugas, nupirkti gėles, suplanuoti atostogas ir t. t.
Britų genetikas John Burdon Sanderson Haldane mano, kad žmonija išgyvens net keturis tokių „chatbot“ asistentų integracijos etapus. Pirmojoje pakopoje bus manoma, kad tai absoliuti nesąmonė. Antrojoje, jog tai įdomus, tačiau pernelyg ydingas poreikis. Trečiajame etape bus tikima, kad virtualių asistentų poreikis yra suprantamas, tačiau nereikšmingas, o paskutiniajame etape žmonės sakys: „na pagaliau“, teigdami, kad jie visuomet tikėjo, jog taip ir turi būti.
Genetiko manymu, kai visuomenė atsikratys nepagrįsto skepticizmo ir priims virtualių asistentų pagalbą, tai taps gyvenimo dalimi ir, anot jo, mes tiesiog nesuprasime kaip be jų gyvenome iki šiol.
Paieška archyve
