Skaitytojai gali pradėti šio straipsnio autoriaus už tai nekęsti, bet, kol lietuviai nė su žiburiu neranda turbūt didžiausiu deficitu Lietuvos mobiliojo ryšio istorijoje tapusio telefono „Nokia 3310“, du šio aparato egzemplioriai yra „15min“ redakcijoje. Vienas jų, nukentėjęs ekstremaliuose atsparumo fizinėms patyčioms bandymuose, neteko prekinės išvaizdos, o kitas panaudotas apžvalgai.
Skaitytojai gali pradėti šio straipsnio autoriaus už tai nekęsti, bet, kol lietuviai nė su žiburiu neranda turbūt didžiausiu deficitu Lietuvos mobiliojo ryšio istorijoje tapusio telefono „Nokia 3310“, du šio aparato egzemplioriai yra „15min“ redakcijoje. Vienas jų, nukentėjęs ekstremaliuose atsparumo fizinėms patyčioms bandymuose, neteko prekinės išvaizdos, o kitas panaudotas apžvalgai. Po vieną telefonų siuntą Lietuvoje gavo visi ryšio operatoriai, tačiau jų paklausa smarkiai viršijo visus lūkesčius, todėl beveik akimirksniu visi šie aparatai buvo išpirkti. Belieka laukti naujos siuntos ir tiekimo stabilizavimosi.
Luko Balandžio, „15min“ nuotr.
Iš pirmo žvilgsnio
Aparato vertinimą pradėkime nuo pakuotės. Per daug neišsiskirianti, be jokių gudrių apdorojimo būdų kartoninė dėžutė, viduje – „papigintas“ „MicroUSB“ kroviklis (laidas nuo adapterio neatjungiamas – 220V-„microUSB“ formato), turbūt pačios pigiausios įmanomos ausinės, 1200 mAh talpos akumuliatorius ir pats telefonas. Paprastai, biudžetiškai, be jokių blizgučių ir brangiai kainuojančių grožybių. Daugiau už maždaug 55 eurus tikrai nereikėtų tikėtis.
Telefonas (abu egzempliorius gavome klasikinei „Nokia 3310“ būdingos tamsiai mėlynos spalvos, plastikas matinis) rankai, pratusiai prie išmaniųjų aparatų, kurių matmenys su kiekvienais metais vis auga, atrodo tarsi žaislinis, pasimeta delne. Bet akivaizdu, kad jis skirtas ne išmaniojo telefono naudotojui (ar bent jau ne kaip pagrindinis tokio naudotojo įrenginys), todėl ir matmenys taikomi „klasikiniam“ vartotojui, užstrigusiam tame laikmetyje, kai pagrindinis telefono privalumas buvo korpuso mažumas, o ne ekrano didumas.
Nugarėlės dangtelis į korpusą įkabinamas nedideliais dantukais, todėl, kaip galima matyti iš ekstremalių išbandymų vaizdo įrašo, ganėtinai nesunkiai nukrenta, tačiau normaliomis sąlygomis jis laikosi tikrai pakankamai tvirtai. Telefone yra du lizdai SIM kortelėms ir vienas – „microSD“ atminties kortelei. Šiuos lizdus prieiti galima tik išėmus akumuliatorių.
Beje, kalbant apie SIM kortelę, būtinas įspėjimas: šiuolaikiniuose išmaniuosiuose telefonuose jau įprastu tapęs SIM kortelės formatas („nanoSIM“) šiam telefonui netinkamas, reikalingas vienu dydžiu didesnis „microSIM“ formatas, todėl jeigu ketinate šį telefoną nešiotis kaip atsarginį tam atvejui, jeigu išseks akumuliatorius pagrindiniame, turėkite ir papildomą kortelės rėmelį. Bet apskritai kortelių išėmimas iš šio telefono yra ganėtinai sudėtingas, todėl labiau rekomenduojama turėti atskirą kortelę būtent šiam telefonui. O antros kortelės lizdas turėtų tikti daug keliaujantiems po šalis, kuriose negalioja nauji europietiški tarptinklinio sujungimo tarifų panaikinimo įstatymai.
Ekranas nepadengtas oleofobine danga ir ganėtinai gerai traukia riebalus, todėl jį perbraukus pirštu paliekamas labai aiškus pėdsakas. O braukyti ekraną prie išmaniojo tapšnoklio labai pripratusiam žmogui labai norisi. Be to, plastikinis ekrano dangtelis, nors ir yra visiškai nedūžtantis, visgi nėra atsparus subraižymams. O tai reiškia, kad jo nereikėtų laikyti toje pačioje kišenėje, kaip ir, pavyzdžiui, raktai. Arba smėlis. Tokiose kišenėse aparatas greitai praras savo prekinę išvaizdą. Pabandėme pabraižyti ekraną raktais – tą padaryti per daug lengva. Bet, kita vertus, nieko nuostabaus – tai juk ne „Gorilla“ stiklas (kuris, lyginant su plastiku, yra labai lengvai dūžtantis). Tad čia ekraną perbraukiame pirštu ir paliekame riebų minusą. Bet už atsparumą dužimui dar kartą braukiame pirštu statmenai – atsiranda ir riebus pliusas.
Dėl korpuso tvirtumo didelių priekaištų nėra. Jis nedūžta, nelūžta, nepasiduoda metimui į asfaltą ir šokinėjimui ant viršaus, jo net sunkvežimis nesutraiško. Bet pabandžius pasukioti rankomis laikant už briaunų girdimas labai aiškus girgždėjimas. Be to, nuėmus suvažinėto telefono nugarėlę patyčių pėdsakai labai aiškiai matomi ant akumuliatoriaus. O prakiurdytas akumuliatorius... pasižiūrėkite „Youtube“ – smirdintis fejerverkas garantuotas.
Jis veikia!
Įsijungiame telefoną. Pasitinka vos ne iki ašarų sugraudinanti klasikinė „Nokia“ melodija. Meniu atrodo gerokai labiau komplikuotas nei klasikinės „Nokia 3310“ – ir užrakinimo bei atrakinimo būdas kitoks, ir šoninių mygtukų papildomos funkcijos nesuteikia didelio naudojimo patogumo, bet prie visko priprantama. Bet už tai mygtukų spaudymo jausmas labai primena senąsias „noškes“. Ir sugrįžta išmaniųjų telefonų prarasta galimybė trumpąsias žinutes rašyti nežiūrint į ekraną.
Mobilųjį internetą šiame aparate galite iš esmės pamiršti – pagal šį parametrą „Nokia 3310“ naudotoją tikrai sugrąžina į praėjusį dešimtmetį. Žinoma, 2,5G ryšys jame veikia, tačiau naudos iš jo – kaip iš ožio pieno. Ir naršymo sparta siaubinga, ir svetainių atvaizdavimas nėra pritaikytas šiam telefonui, todėl viskas atrodo baisiai. Kita vertus, tokį telefoną perkantysis jau iš anksto turėtų būti susitaikęs su mintimi – jo paskirtis tikrai nėra naršyti po internetą. Tai – telefonas ta senąja, iki pirmojo „iPhone“ atsiradimo įprasta prasme. Nors gal ir ne visai.
Pagrindinė priežastis, dėl kuriose šiame telefone apskritai yra interneto funkcija – tai programėlių parduotuvė. Daugiausiai dėmesio teikiama nesudėtingiems žaidimams, bet esama ir daugiau praktinės naudos teikiančių programėlių – keli žodynėliai, kelios elektroninės knygos, kelios kitokios programėlės (įspėjimas: pasiūla labai ribota, be to, smarkiai orientuota į Indijos rinką). Bet už tai yra ir iš anksto įdiegtų ir tikrai naudingų programėlių. Kad ir „AccuWeather“ pagrindu veikianti orų prognozė (reikalingas interneto ryšys), diktofonas, įvairių dydžių konvertavimo skaičiuotuvas. Beje, didelė dalis programėlių negali normaliai veikto tol, kol į telefoną neįstatysite „microSD“ (maksimali talpa – 32 GB) atminties kortelės.
Dėl vidinės atminties ribotumo be papildomos atminties kortelės nebus daug naudos nei iš foto, nei iš vaizdo kameros – įrašysite kelis labai silpnos kokybės kadrus ir užsikimš. Viena iš daugiau džiaugsmo teikiančių telefono funkcijų – FM radijas. Veikia puikiai, nei interneto duomenų kainuoja, nei atminties kortelės prašo.
Tiesa, kaip ir visada tokiu atveju, reikės ausinių, kurios tuo pačiu atliks ir antenos vaidmenį. O štai klasikinė gyvatėlė – jau tikrai nebe ta. Labiau ji primena šiuolaikiškesnį žaidimą „Slither.io“, tik skirtą vienam žaidėjui. Yra ir labiau klasikinis, gyvatės judėjimo kampais režimas, tačiau ir jis yra visai nebe toks, kaip klasikinė gyvatė – norint suprasti, kaip sugadintas šis klasikos perliukas, reikėtų išbandyti patiems. Kai šių telefonų bus įmanoma rasti ryšio operatorių salonuose.
Ar verta pirkti?
Lyginant su šiuolaikiškais išmaniaisiais telefonais, šis išskirtinėmis funkcijomis (taip, fizinio nemirtingumo ir 3 savaites veikiančio akumuliatoriaus vertė kai kuriems žmonėms yra milžiniška) pasižymintis aparatas yra pigus kaip velnias – kainuoja 55 eurus.
Bet jeigu jau lyginamos kainos, tai ir obuoliai turi būti lyginami su obuoliais, o ne su bananais. O savo klasėje „Nokia 3310 (2017)“ pasirodo daugiau ne kaip iš praeities sugrįžęs ir viską nušluosiantis mobilumo lyderis, o kaip nostalgijos skraiste prisidengęs vidutiniokas, kurį visi tik pagal skraistę ir vertina. O juk ta pati „Nokia“ (tiksliau, taip pat Suomijos bendrovė „HMD Global“), įsigijusi teisę gaminti telefonus su „Nokia“ prekės ženklu siūlo ir kitų telefonų.
Štai „Nokia 216 DS“ yra net 16 eurų pigesnis, o skiriasi iš esmės tik tuo, kad praktiškai bevertė kamera pakeista visiškai beverte (na ir, žinoma, savo išvaizda). Be to, Lietuvos ryšio operatorių salonuose labai rimtą konkurenciją „Nokia“ aparatams sudaro dar vienas XX a. pabaigą menantis, taip pat kuriam laikui išnykęs, o dabar grįžtantis gamintojas – „Alcatel“ (tiesa, iš šio prekės ženklo taip pat liko tik vardas – tikrasis gamintojas yra Kinijos korporacija TLC, be kita ko užsiimanti ir „Blackberry“ vardo telefonų gamyba). Ir jų kaina taip pat yra labai nedidelė. O kur dar gamintojas CAT, kurio telefonai yra skirti žmonėms, turintiems ypatingų reikalavimų telefono atsparumui...
Tad jeigu sprendimas pirkti mygtukinį telefoną yra diktuojamas ne nostalgijos, o realaus poreikio, rinktis vertėtų ne tik pagal vardą, bet ir pagal meniu patogumą, kuris šiuo atveju tikriausiai tampa itin svarbiu veiksniu. Bet jeigu nėra nieko svarbiau už akumuliatoriaus veikimo trukmę – atnaujintoji „Nokia 3310“ yra verta pasistumdymo eilėje. Kai tik mūsų šalies operatoriai gaus naują šių aparatų siuntą.
