Nauja programėlė leis pažvelgti į prekių sudėtį

Lietuvoje ėmė veikti nauja mobili aplikacija, leidžianti patikrinti, kokios cheminės medžiagos yra panaudotos įvairiose prekėse, pavyzdžiui, žaisluose, higienos priemonėse. Tokios informacijos ant etikečių nėra. Įstatymai ir iki šiol buvo užtikrinę vartotojų teisę kreiptis į gamintojus dėl informacijos apie sudėtį, bet programėlės kūrėjai teigia, kad dabar tai padaryti bus lengviau.

Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.

Mokslininkai svarsto, kad susirūpinimą kelia ne tik cheminės medžiagos, kurios yra žmonių perkamuose daiktuose, bet ir tokių medžiagų deriniai, kai vienas gaminys yra naudojamas su kitu.

Įmonė „Veika“ gamindama tapetų ruošinius iš jų sudėties prieš šešerius metus pašalino ftalatus – gamtai ir žmogui kenksmingas chemines medžiagas.

„Plastifikatoriai ir ftalatai – viena pagrindinių problemų mūsų pramonėje. Žiūrėdami ir į kitą pramonę, pavyzdžiui, vaikų žaislų gamybą, maisto pakuotes, daugelis juos pakeitė į polimerus, kurie neturi savyje plastifikatorių“, – paskaoja šios įmonės technologijų vadovas Aleksey`us Etinas.

Anot vadovo, sprendimą iš gamybos pašalinti ftalatus priimti nesunku, gerokai sudėtingiau keisti įrangą ir ją bandyti.

„Standartiniame procese skysti produktai yra spausdinami, mūsų atveju reikėjo rasti būdą, kaip gaminti su medžiaga, kuri yra kieta kambario temperatūroje“, – aiškina vadovas.

Ftalatai tapetams suteiiikia elastingumo. Kadangi plastifikatoriai nėra chemiškai sujungti su polimeru, jie garuoja į aplinką ir migruoja į kontaktuojantį objektą, pavyzdžiui, rankas.

Šį garavimą parodo paprastas eksperimentas – dviejų rūšių tapetai, su ftalatais ir be, kaitinami aukštoje temperatūroje. Po 45 sekundžių tapetai su ftalatais gausiai garuoja, o ekologiškesni – ne.

Lietuvoje jau veikia speciali programėlė „Scan4Chem“, su kuria galima nuskaityti įvairių prekių brūkšninį kodą ir gamintojų paklausti, ar prekėje nėra susirūpinimą keliančių medžiagų, nes etiketėse tai nenurodoma.

„Jau vartotojai išmoko skaityti maisto pakuočių etiketes, kosmetikos etiketes, bet jeigu perkame dantų šepetuką ir vaikišką kamuoliuką, mes nematome etiketėje surašytų sudedamųjų dalių, iš ko jis padarytas, ar nėra pavojingų medžiagų, kurios gali sukelti endokrininius susirgimus“, – tikina „Scan4Chem“ koordinatorė Sigita Židonienė.

Aplinkos apsaugos agentūros atstovė Otilija Špūrienė sako, kad problema slypi produkto tiekimo grandinėje, kurioje kartais informacija pasimeta.

„Galbūt problema, kurią mes įžvelgiame, kad gamintojai parduoda gaminius toliau tiekimo grandinėje, platintojai vėl parduoda ir atsiranda grandinė įmonių, o joje informacija gali pasimesti ir platintojas, kuris parduoda prekę žmogui, jau gali nežinoti“, – teigia ji.

Pasak ekspertų, įvairiose prekėse, pavyzdžiui, kosmetikoje, paprastai nustatomi leistini cheminių medžiagų kiekiai. Pavyzdžiui, kiek jų gali būti lūpdažyje, blakstienų tuše, makiažo pagrinde ar skaistaluose. Tačiau dar trūksta informacijos, kaip veikiama sveikata, kai skirtingi gaminiai naudojami vienu metu, tarkime, darant visą makiažą.

„Liūdnesnis efektas gali būti, kai viename produkte – viena medžiaga, kitame – kitokia. Jeigu jie atskirai naudojami, bet kartu naudojant kartais tarp jų vyksta cheminė reakcija ir jos viena kitą pajautrina, sensibilizuoja, o tai jau gali būti blogai“, – pasakoja Vilniaus universiteto Organinės chemijos katedros profesorius Albinas Žilinskas.

S. Židonienė pastebi, kad mažai kalbama apie tai, kaip skirtinguose balduose bei apdailos medžiagose esančios cheminės medžiagos sklinda namuose ir sąveikauja tarpusavyje.

„Mes turime kilimą, kitokią grindų dangą, tapetus, sofas, iš kurių išsiskiria medžiagos ir tas mišinys atsiranda iš vienur ir kitur, o bendras efektas tikrai didesnis, nei vienos medžiagos. Tai mažai tyrinėjama ir mažai kalbama apie šį kokteilio efektą“, – pasakoja ji.

Įvairių cheminių medžiagų deriniai gali pakenkti ne tik žmogui, bet ir aplinkai – jie su nuotekomis patenka į vandens telkinius, kur gali žaloti augalus ir gyvūnus.