Žiedai ant pirštų vis dažniau pasakoja ne apie santykius, o apie žmogaus savijautą. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, populiarėja išmanūs įrenginiai, pavyzdžiui, išmanūs žiedai, kurie yra skirti stebėti kūno būseną – nuo miego iki streso. Tačiau svarbiausias klausimas šiandien jau nebe technologijų galimybės, o tai, ar žmonės moka jų duomenis paversti sprendimais.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Išsamus 2024 m. atliktas tyrimas, paremtas išmaniųjų žiedų renkamais fiziologiniais duomenimis, rodo, kad kasdienis stresas tiesiogiai veikia miego kokybę. Didesnis streso lygis siejamas su trumpesniu ir labiau trūkinėjančiu, nepastoviu miegu bei lėtesniu organizmo atsistatymu. Šie pokyčiai matuojami realiomis gyvenimo sąlygomis, ne tik laboratorijoje. Tai leidžia pažvelgti į stresą kitaip – ne kaip į abstraktų pojūtį, o kaip į pamatuojamą būseną.
„Telia“ tyrimų ir įžvalgų vadovė M. Andrulionytė pastebi, kad technologijos vis dažniau padeda žmonėms sprendimus priimti ne pagal nuojautą, o remiantis aiškiais duomenimis. Tai leidžia atpažinti organizmo signalus net tada, kai žmogus pats linkęs jų nepastebėti ar ignoruoti.
„Vis didesnis dėmesys savistabos sprendimams rodo, kad žmonės nori ne tik geriau pažinti savo kūną, bet ir būti labiau produktyvūs. Visgi svarbu, kad technologijos netaptų dar vienu įrankiu, kuris verčia bėgti be atokvėpio. Priešingai – tai turėtų būti objektyvus rodiklis, kuris leidžia be kaltės jausmo sulėtinti tempą. Duomenys vertingi tik tiek, kiek jie padeda laiku pamatyti nuovargį ir pasirinkti kokybišką poilsį.
Lietuvoje tai atspindi ir skaičiai: „Telia“ 2026 m. sausio mėnesio apklausos duomenimis, tik 7 proc. gyventojų nurodo neturintys jokio išmanaus įrenginio. Nors populiariausių viršūnėje vis dar karaliauja pramogoms skirti išmanieji televizoriai (65 proc.), dėvima elektronika jau peržengė simbolinę ribą – išmaniuosius laikrodžius segi daugiau nei pusė (51 proc.) šalies gyventojų. O į dar gilesnę savistabą orientuotus įrenginius, sveikatos matuoklius bei miego stebėjimo įrenginius, renkasi atitinkamai 29 proc. ir 11 proc. žmonių.
Kaip įsiklausyti į kūną?
Psichoterapeutės Brigitos Kaleckaitės teigimu, didžiausia šiandienos problema yra ta, kad žmonės neleidžia sau pereiti į ramybės būseną, o dažnai net ir poilsio metu renkasi veiklas, kurios nepadeda nusiraminti.
„Naršymas socialiniuose tinkluose ar įtraukiantys žaidimai yra aktyvi veikla smegenims, todėl organizmas nepailsi. Tikrasis atsistatymas vyksta per tylą, buvimą gamtoje, sportą ar miegą. Jei šiuos procesus žmogus aukoja dėl pramogų prie ekranų, praranda galimybę atgauti jėgas, o tai ilgainiui stipriai kerta per savijautą ir darbingumą“, – apibendrina B. Kaleckaitė.
Visgi technologijos gali būti ne tik dėmesį blaškantis trikdis, bet ir įrankis, padedantis geriau girdėti savo kūną. Pavyzdžiui, savistabos įrenginiai, tokie kaip „Oura“ žiedai, nepastebimai stebi pulsą, kūno temperatūrą bei tai, kaip kinta širdies ritmas (HRV), ir praneša, kada žmogui jau tikrai verta pailsėti.
Nors šie įrenginiai veikia tyliai ir neturi įkyrių pranešimų funkcijos, sukaupti duomenys padeda atpažinti organizmo siunčiamus signalus net tada, kai protas dar bando juos ignoruoti. Matydami objektyvius rodiklius, žmonės lengviau leidžia sau pailsėti, nes tai tampa nebe nuojauta, o faktais grįstu sprendimu.
„Kartą aktyvus verslininkas paklausė, ar terapija padės jam nuveikti dar daugiau. Atsakiau atvirai: gali būti, kad po jos norėsite nuveikti kur kas mažiau ir gyventi lėčiau. Jis pasirinko neateiti“, – pasakoja psichoterapeutė Brigita Kaleckaitė.
Anot specialistės, tai iliustruoja plačiai paplitusią baimę – sustoti. „Aktyvumas nėra blogai, tačiau negebėjimas ilsėtis yra tiesiausias kelias į perdegimą. Dažnai matau scenarijų, kai žmogų sustabdo tik liga, nes tai vienintelis likęs būdas organizmui pasakyti, kad jo ištekliai išseko. Mūsų kūnas ir psichika nėra geležiniai – jie neatlaiko begalinio sprinto“, – pabrėžia B. Kaleckaitė.
Visgi psichoterapeutė ramina – pokyčiams reikia laiko, o vien žinių nepakanka. Norint atsijungti ir pailsėti nuo technologijų triukšmo, nebūtina drastiškai keistis nuo rytojaus.
„Svarbu suprasti galutinį tikslą, tačiau jo siekti reikia mažais žingsneliais. Pradžiai pakanka numatyti trumpus laiko tarpus be ekranų ir jų laikytis. Ilgalaikis, tvarus įpročių formavimas yra kur kas vertingesnis už staigius, bet trumpalaikius šuolius“, – pataria B. Kaleckaitė.
