Augant COVID-19 atvejų skaičiui ir visam pasauliui grįžtant į karantino būvį, atgal į nuotolinę erdvę keliasi ir vis daugiau mūsų gyvenimo sričių: darbai, mokymai, susitikimai su draugais ir artimaisiais, treniruotės, šventės ir kita. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti patogu ir paprasta – sutvarkyti visus reikalus nekeliant kojos iš namų! Bet dauguma pastebi, kad ilgainiui šis „paprastumas“ ir „patogumas“ virsta nuovargiu, apatija ir motyvacijos stoka.
Asociatyvi „Unsplash“ nuotr.
Netrukus šis fenomenas buvo pakrikštytas „Zoom fatigue“ arba „Zoom nuovargio“ vardu. Tiesa, nuovargį kelti gali ne tik „Zoom“, bet ir visos kitos vaizdo pokalbių platformos: „Microsoft Teams“, „Google Meets“, „Skype“, „FaceTime“ ir pan.
Tai nėra laikoma oficialiai pripažinta diagnoze, tačiau vis daugiau psichikos sveikatos priežiūros specialistų sutinka, kad nemenka dalis nuotoliniu būdu dirbančių žmonių susiduria su vaizdo skambučių sukeltu pervargimu. Kodėl? Pasirodo, nors vaizdo konferencijose galime patogiai dalyvauti nuo namų sofos, jų metu mūsų smegenims tenka dirbti gerokai daugiau nei įprastai.
Pirmiausia, bendraudami su kitais žmonėmis esame įpratę remtis ne tik verbaline informacija, kurią girdime kitą žmogų sakant, bet ir daugybe neverbalinių užuominų (balso tonu, kūno kalba ir pan.). Daugumą jų sudėtinga įžvelgti vaizdo skambučio metu, ypač – jei pašnekovas neįsijungęs kameros ar didžiąją laiko dalį yra išjungęs mikrofoną.
Nematydami ir negirdėdami pašnekovo reakcijų, jaučiame daugiau neapibrėžtumo ir neužtikrintumo, trūksta natūralaus grįžtamojo ryšio, smegenys karštligiškai bando „išskaityti“ menkiausias užuominas apie galimas pašnekovo reakcijas.
Antra, vaizdo skambučių metu jaučiamės taip, tarsi nuolat būtume „dėmesio centre“. Gyvame pokalbyje dėmesys natūraliai pasiskirsto nuo vieno pašnekovo prie kito, tad visų akys nėra visą laiką įsmeigtos tik į mus. Tuo tarpu nuotolinių susitikimų metu šalia kolegų vaizdo nuolat matome ir savąjį, skatinantį mus „pasitempti“, sėdėti „ne bet kaip, o tvarkingai“ bei pasirūpinti, jog fone nekėpsotų netvarka. Tai vargina.
Trečia, situaciją kartais komplikuoja „multitasking‘as“, t.y., keleto darbų atlikimas vienu metu. Pavyzdžiui, virtualaus susirinkimo metu, klausantis pranešimo ar dalyvaujant mokymuose, kartais kyla pagunda šį laiką išnaudoti dar „produktyviau“, pavyzdžiui, atrašyti susikaupusius laiškus, pasidomėti pasaulio naujienomis ir pan. Tyrimai rodo, kad tai ne tik nepadeda produktyviai ir
efektyviai nuveikti tų veiklų, kuriomis užsiimame vienu metu, bet ir gerokai labiau mus išvargina, nes dėmesys nuolat šokčioja tarp skirtingų užsiėmimų.
Ketvirta, nors šiais laikais galime džiaugtis pažangiomis technologijomis, kartais jos mus apvilia. Kompiuteris neįsijungia, planšetė išsikrauna, internetas dingsta arba reikiama programa bando atsinaujinti ištisą amžinybę ir mes negalime prisijungti prie svarbaus susitikimo, kuris tuoj prasidės. Be abejo, tai kelia stresą ir vargina.
Tad ką daryti? Visų vaizdo skambučių veikiausiai neatsisakysime, tai ir nėra būtina. Svarbu apgalvoti, kaip galime reguliuoti jų srautą, kad šis vargintų kuo mažiau:
- Vaizdo skambučių planavimas. Organizuoti nuotolinius susitikimus yra gana greita ir paprasta – nereikia niekur vykti, pakanka tik prisijungti. Taigi, žmonės ir dažniau juos organizuoja, ir dažniau juose dalyvauja. Kartais galime prisijungti į vieną, antrą, trečią, ketvirtą susitikimą per dieną, kol galiausiai pastebime, kad jaučiamės pervargę. Kadangi visi esame skirtingi, nėra vieno „rekomenduojamo“ vaizdo skambučių skaičiaus per dieną. Verta apsvarstyti, kiek tokių susitikimų kiekvienas iš mūsų gali „sėkmingai atlaikyti“. Šis žinojimas gali padėti racionaliau planuoti ir paskirstyti vaizdo skambučius savo darbotvarkėje. Jei žinome, kad per dieną galime produktyviai sudalyvauti dvejuose nuotoliniuose susitikimuose, galbūt, užuot tą pačią dieną suplanavę trečią skambutį, galime atidėti jį kitai dienai?
- Alternatyvų ieškojimas. Tikriausiai sutiksime, jog ne visi klausimai reikalauja nuotolinių susitikimų, dalį jų galime patogiai ir produktyviai aptarti naudojantis kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, el. laišku ar telefonu.
- Pertraukos tarp vaizdo skambučių padeda palaikyti produktyvumą, o svarbiausia – suteikia galimybę šiek tiek atsipūsti ir pailsėti. Jų metu svarbu skirti bent keletą minučių maloniai ar atpalaiduojančiai veiklai, užuot iš karto grįžus prie darbų. Pavyzdžiui, galima pasivaikščioti gryname ore, atlikti trumpą mankštą, pasiklausyti muzikos, pamedituoti, atlikti kvėpavimo ar relaksacijos pratimą, užkąsti ar pan..
- Pasiruošimas iš anksto. Prieš vaizdo skambutį naudinga apgalvoti temas ar klausimus, kuriuos svarbu aptarti. Taip pokalbio metu mažiau laiko bus gaištama kalbėti apie nesusijusius dalykus, pokalbis taps ne tik produktyvesnis, bet ir trumpesnis.
- „Multitasking‘o“ atsisakymas. Vienu metu tik viena veikla.
- Savo kameros vaizdo, kurį matote pokalbio metu, paslėpimas. Vienas mygtuko „Minimize“, esančio ties mūsų kameros vaizdu, spustelėjimas gerokai sumažina nuolatinį poreikį vis „užmesti akį“ į tai, kaip atrodome ir gali padėti labiau atsipalaiduoti.
- Kameros išjungimas. Pokalbio metu išjungus kamerą galime jaustis komfortiškiau ir nebereikalauti iš savęs prieš kamerą atrodyti „tinkamai“. Tiesa, su įjungtomis kameromis sėdintiems pašnekovams, kurie mūsų nei matys, nei girdės, tai gali kelti papildomą neapibrėžtumą, stresą ar susierzinimą. Gera mintis apie tai pasikalbėti pokalbio pradžioje – galbūt visi bendru sutarimu šį kartą nuspręs palikti kameras išjungtas?
Kamilė Galdikienė yra KTU Studentų reikalų departamento psichologė
Paieška archyve
