Karantino laikotarpiu ir prasidėjus karui Ukrainoje, „force majeure“ (nenugalimos jėgos) sąvoka tapo įprasta verslo sutarčių ir teisinių ginčų dalimi. Tačiau šiandien geopolitinės ir technologinės grėsmės kelia naujų klausimų: ar dronų ataka galėtų būti laikoma nenugalimos jėgos aplinkybe, atleidžiančia sutarties šalį nuo atsakomybės už įsipareigojimų nevykdymą?
Teisininkų vertinimu, atsakymas priklauso ne nuo paties drono panaudojimo fakto, o nuo to, ar konkreti ataka objektyviai sutrukdė vykdyti sutartinius įsipareigojimus.
„Force majeure“ – tai aplinkybės, kurių sutarties šalis negali kontroliuoti, numatyti ar išvengti ir dėl kurių tampa neįmanoma įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Pagal Lietuvos teisę ir tarptautinę praktiką tokios aplinkybės turi būti neprognozuojamos, nekontroliuojamos, neišvengiamos ir realiai užkertančios kelią sutarties vykdymui.
Vien faktas, kad įvyko dronų ataka, savaime dar nereikštų „force majeure“. Vis dėlto tam tikrais atvejais tokia situacija galėtų būti pripažinta nenugalimos jėgos aplinkybe – pavyzdžiui, jeigu dėl dronų incidento būtų uždaryta Lietuvos oro erdvė, pažeista ar sunaikinta svarbi infrastruktūra, valstybės institucijos uždraustų tam tikrą veiklą, kiltų reali grėsmė darbuotojų saugumui, sustotų logistikos ar tiekimo maršrutai arba taptų fiziškai neįmanoma pristatyti prekių ar teikti paslaugų.
Pasak advokato advokatų profesinės bendrijos „Leagus“ partnerio, advokatoRoberto Naruševičiaus, tokio pobūdžio ginčuose lemiamas būtų ne pažodinis sutarties tekstas ir ne tai, ar jame tiesiogiai paminėtas žodis „dronas“.
„Svarbiausia įvertinti, ar dronų ataka turėjo tiesioginį poveikį konkrečios sutarties vykdymui, ar šis poveikis buvo objektyviai nekontroliuojamas, ar šalis ėmėsi priemonių žalai sumažinti bei buvo realių alternatyvų įsipareigojimams įvykdyti kitu būdu“, – pažymi advokatas Robertas Naruševičius.
Jo teigimu, praktikoje būtų vertinama, ar sutarties vykdymas tapo faktiškai neįmanomas, o ne vien ekonomiškai sudėtingesnis, brangesnis ar mažiau patogus. Kitaip tariant, „force majeure“ negali būti taikoma automatiškai vien dėl padidėjusių kaštų ar sutrikusio įprasto darbo ritmo.
Svarbu ir tai, kad nenugalimos jėgos aplinkybės dažnai yra laikino pobūdžio. Tokiu atveju sutarties šalis nuo atsakomybės gali būti atleidžiama tik tam laikotarpiui, kurį konkreti aplinkybė realiai trukdė vykdyti sutartį. Pasibaigus kliūčiai, prievolių vykdymas turi būti atnaujinamas.
Jeigu būtų nustatyta, kad sutarties neįvykdymą iš tiesų lėmė force majeure aplinkybės, sutartį pažeidusiai šaliai negalėtų būti taikomi įprasti civilinės atsakomybės padariniai, numatyti Civilinio kodekso 6.205–6.216 straipsniuose. Tai reiškia, kad tiek, kiek prievolės neįvykdymą lėmė nenugalimos jėgos aplinkybės, šaliai negalėtų būti taikomos netesybos, reikalaujama atlyginti nuostolius ar kitaip taikoma sutartinė civilinė atsakomybė.
Augant geopolitinėms ir technologinėms rizikoms, verslui rekomenduojama iš anksto peržiūrėti sutarčių „force majeure“ nuostatas. Jose verta aiškiai įvardyti ne tik klasikines karo ar stichinių nelaimių situacijas, bet ir šiuolaikines rizikas: dronų atakas, kibernetines atakas, sankcijų taikymą, oro erdvės uždarymą, infrastruktūros sabotažą ar karinių veiksmų eskalaciją.
Aiškesnės sutartinės nuostatos padeda sumažinti ginčų riziką, leidžia tiksliau apibrėžti šalių atsakomybę ir suteikia verslui daugiau teisinio aiškumo tais atvejais, kai įprastas sutarties vykdymas tampa neįmanomas dėl išorinių, nuo šalių valios nepriklausančių aplinkybių.
Robertas Naruševičius, advokatų profesinė bendrija „Leagus“
