Rytu po galutinių Seimo rinkimų pirmo turo rezultatų paskelbimo, be jokios abejonės, labiausiai džiaugtis turėtų akademinė bendruomenė, ypač jaunimas. Jaunimas, kuris kantriai stovėjo eilėse prie savivaldybių durų norėdami išreikšti savo balsą, jaunimas, kuris kaip gaivaus oro gūsio laukė permainų švietime ir aukštajame moksle. Dabar galima užtikrintai teigti, kad Darbo partija, praėjusius keturis metus diskreditavusi švietimo sistemos įvaizdį, pasitraukė į galbūt ir neužtarnautą, bet poilsį. Vis dėlto negalime visko dažyti vien juoda ar balta. Norisi nuoširdžiai padėkoti Darbo partijai už tai, kad švietimas šiemet sulaukė daugiausiai dėmesio per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją. Anksčiau partijų programose (su keliomis išimtimis) švietimui buvo skiriamos vos kelios miglotos eilutės, o štai šiemet bent jau didžiosios partijos šią sritį nagrinėjo itin atidžiai, dar prieš rinkimus bendravo su suinteresuotomis šalimis siekdamos išsiaiškinti jų lūkesčius ir įtraukdamos juos į savo švietimo sistemų vizijas. Matyt pirmą kartą dar prieš rinkimus įsiplieskė diskusija kam atiteks švietimo ministro pareigos ir net kelios partijos jau viešai išreiškė norą vadovauti šiai, ekonominiu požiūriu, nepatraukliai ministerijai.
Pokyčiai įvyko ir džiaugtis tikrai yra kuo. Pirma, moksleiviams, kurie stebėdami kas vyksta aukštojo mokslo sistemoje, matyt, buvo rimtai pradėję svarstyti ar tikrai verta studijuoti Lietuvoje. Antra, studentams, kuriems ne kartą teko nusivilti studijų ir mokslo kokybe. Trečia, mokytojams ir dėstytojams, kurių profesijos prestižas šios kadencijos Seime be jokios abejonės pasiekė lig šiol neregėtas žemumas ir netgi nežinia ar užteks keturių ateinančių metų ją grąžinti bent į 2012 m. lygį. Galiausiai atrodo, jog bene visos rinkimus laimėjusios partijos supranta, jog švietimo sistemai pokyčiai būtini dėl mažėjančio ir toliau mažėsiančio studentų skaičiaus, kurio pasekme ankščiau ar vėliau taps aukštųjų mokyklų tinklo susiaurėjimas. Atrodo akivaizdu ir tai, kad geriau, jei šie pokyčiai bus planuoti ir koordinuojami, o ne palikti „sutvarkyti gyvenimui“, kaip švietimo sistemos ateities perspektyvas matė dabartinė ministrė.
Netrukus prasidės diskusijos dėl koalicijos formavimo ir vis dėlto, kad ir kurios iš rinkimų barjerą perlipusių partijų formuos Seimo poziciją, galima teigti, kad Lietuvos švietimui ateina geresni laikai. Nors prieš kiekvienus rinkimus švietimas ir yra įvardijamas valstybės prioritetu, šiemet kaip niekada realu, kad tokia nuostata išliks ne tik rinkiminiu periodu. Tai signalizuoja kelios priežastys: pirma, partijos rengdamos rinkimines programas skyrė nemažai dėmesio švietimo sektoriaus analizei, įsivardindamos didžiausias problemas ir ieškodamos geriausių jų sprendimo būdų. Yra bent integralios Lietuvos švietimo vizijos, laukiančios įgyvendinimo. Tuo iki šiol pasigirti negalėjome. Antra, net kelios partijos deklaruoja, kad po rinkimų atsidūrusios pozicijoje norėtų gauti švietimo ministerijos portfelį, tad „ministerijų reitinguose“ švietimas galimai nebebus bene paskutinėje vietoje. Taip pat Seimo kadencija parodė, kad švietimo politikos valdymui reikalinga itin didelė kompetencija, o jos nebuvimas skaudžiai atsiliepia visiems valdantiesiems. O kelis metus šioje srityje vykusi stagnacija tik paaštrina situaciją ir neveiklumą daro itin nuodėmingu. Rinkėjai, ypač jaunimas, šiemet balsavo už pokyčius švietimo sistemoje, tad šios srities valdymas bus sekamas itin atidžiai.
Lietuvos švietimo sistemai reikia dviejų dalykų: aiškios vizijos ir komandos galinčios išjudinti berūdijančią sistemą ir įgyvendinti savo švietimo viziją. Abi sudedamąsias dalis laikyčiau vienodai svarbiomis. Be vizijos situacija iš esmės nesikeis, turėsime geresnių ar blogesnių sprendimų, kosmetinius pokyčius, tačiau Lietuvos švietimo sistemai reikia lūžio, atsispirti nuo dugno ir, nors ir pamažu, pradėti irtis į viršų. Smagu matyti, kad kelios partijos, kurios jau netrukus pradės derybas dėl koalicijos, tą viziją turi. Vis dėlto net ir geriausių norų švietimo sistemai nepavyks įgyvendinti be gabių politikų. Šioje vietoje svarbu suprasti, jog žmogus užimsiantis švietimo ir mokslo ministro pareigas atsidurs nepavydėtinoje situacijoje. Pokyčiai švietimo sistemoje reiškia, jog teks priimti skaudžius ir politiškai sunkius sprendimus, kurie, neabejoju, papiktins dalį akademinės bendruomenės. Šiam politikui teks atlaikyti velnišką spaudimą ir nepasiklysti ieškant konsensuso tarp visų interesų grupių. Šiam postui reikia žmogaus galėsiančio pademonstruoti ne tik iniciatyvumą, viziją, kompetenciją, bet ir ryžtingumą, gebėjimą priimti sprendimus, bei stiprią politinę valią vykdyti pokyčius.
Paieška archyve
