Neretai per televiziją rodomus milijoninius nuostolius nešančius uraganus stebime tarsi pikantiškas naujienas, nesusimastydami, kad tokia pati nelaimė bet kada gali pasiekti ir Lietuvą. Klimatas keičiasi, tačiau ar keičiamės mes?
Jeigu apsilankytumėte priešgaisrinės arba civilinės saugos departamentų interneto svetainėse juose nerastumėte jokios informacijos apie tai, kaip reikia elgtis gyventojams, esant stiprių audrų ar uragano pavojui. Apie žemės drebėjimą yra, bet apie uraganus – nieko. Todėl kyla klausimas, ar mes pasiruošę metereologinėms stichinėms nelaimėms ir ar žinome, kaip jų metu reikia elgtis?
Nors po kiekvienos audros Lietuvoje šimtai ir tūkstančiai žmonių lieka be elektros energijos, energiją tiekiančios įmonės neskuba elektros energijos perdavimą pertvarkyti į daug mažiau pavojingą - perdavimą požeminiais kabeliais. Nors požeminių kabelių tiesimas atsieina pigiau, o be to nedarkomas kraštovaizdis ir nereikia kapoti medžių aukštos įtampos linijos apsaugos zonose, vis dar tenka matyti vietoj nusidėvėjusių elektros stulpų statomus naujus. Norint visiškai išvengti elektros perdavimo laidų nutraukimo reikėtų šalia jų pašalinti visus medžius per atstumą, lygų tų medžių aukščiui. Tačiau tokiu atveju labai nukentėtų miškai ir saugomų teritorijų gamtinė vertė.
Abejingas požiūris į padažnėjusias audras ir uraganus jaučiamas ir kitose šalies ūkio sferose. Štai, pavyzdžiui, įsigalėjusi plynų miško kirtimų politika šiuo požiūriu yra nusikaltimas prieš patį mišką. Visi puikiai suprantame, kad plyni miško kirtimai labai susilpnina miškų atsparumą stipriems vėjams. Ankčiau uraganų metu miškingose vietovėse įsikūrusių kaimų gyventojai būdavo ramūs, nes juos saugodavo miško uždanga. Įsibėgėjęs uraganas ar viesulas sugebėdavo išgriauti tik pirmuosius du miško kilometrus ir vėliau nusilpdavo. Dabar gi, kai tokioje Labanoro girioje plynos kirtavietės vietomis kartojasi kas 0,5-1 kilometrą, vėjo stichijos niekas nebesustabdytų. Urėdijoms ar privačiam miško sektoriui taip gal ir naudingiau? Esant daugybei vėjovartų, vėjolaužų, atsiranda ir neplanuoti miško kirtimai, o tuo pačiu ir papildomos pajamos. Ir pasiteisinimas rimtas – jei laiku nepašalinsime vėjovartų, atsiras miško kenkėjų ir ligų židiniai, kurie gali pridaryti dar daugiau nuostolių. Kaip ten bebūtų, bet vis dėlto oficialiai tai traktuojama kaip žala miškui ir miškininkams. Tai ir vertinkime tai, kaip žalą ir darykime viską, kad jos būtų kuo mažiau.
Lietuvai lapkričio-sausio mėnesiai – tikras uraganų ir audrų sezonas. Dar neužmiršome 1999 metų gruodžio 4 d. Lietuvą nusiaubusį uraganą „Anatolijų“, o šiemet sausio 8-9 dienomis kentėjome nuo tokio pat stipraus „Ervino“. Nepaprastai vėjuotas buvo ir 2001 metų lapkritis. Iš pateiktos statistikos matome, kad XX amžiuje laikotarpis be uraganų Lietuvoje vis trumpėjo. Tam turime ruoštis ne tik mes patys, bet ir mūsų išrinktoji valdžia.
Paieška archyve
