Sąlygos Veneros paviršiuje – pragariškos: milžiniškas karštis ir slėgis bematant išlydo bet kokį žmonių prietaisą. Tad ir detalūs paviršiaus tyrimai praktiškai neįmanomi. Orbitinių zondų matavimai parodė, kad vėjo greitis Veneros atmosferos apačioje siekia vos 1 m/s – palyginti su 20 m/s Žemėje ar 40 m/s Marse, tai atrodo nedaug. Tačiau Veneros atmosfera daug tankesnė, todėl net ir tokie lėti vėjai turi didelę įtaką tiek paviršiaus temperatūrai, tiek dulkių kiekiui ore.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Naujame tyrime astronomai pristato modelį, aiškinantį vėjo ir dulkių savybes Veneros paviršiuje. Pirmą kartą Veneros modelyje įtraukta planetos sukimosi ir dienos-nakties ciklo įtaka. Veneros diena trunka net 117 Žemės parų, o naktis – antra tiek. Nors ir lėtas, sukimasis svarbus, nes planetos atmosferą Saulės šviesa įkaitina labai stipriai. Na, bent jau viršutinius sluoksnius. Naujasis modelis šiuos pokyčius įvertina ir giliau, ties planetos paviršiumi.
Skaičiavimai rodo, kad egzistuoja reikšmingas skirtumas tarp kalnuotų regionų ir lygumų. Kalvotuose regionuose arti pusiaujo dienos-nakties skirtumas pastebimas: dieną vėjai pučia iš žemiausių regionų aukštyn, nes Saulės šviesa labiau įkaitina slėnius, o naktį procesas apsiverčia dėl infraraudonosios spinduliuotės. Arčiau ašigalių vėjai nuolat pučia šlaitais žemyn, nes ten planeta daugiau vėsta dėl savo spinduliuotės, nei kaista nuo Saulės. Šie procesai turi tiesioginį poveikį paviršiaus temperatūrai – leisdamosi oro masės suspaudžiamos ir įkaista, kompensuodamos paviršiaus vėsimą dėl spinduliuotės. Taip vėjai kalnuose palaiko temperatūrą stabilią, su mažesniu nei 1 laipsnio svyravimu tarp nakties ir dienos. Tuo tarpu lygumose temperatūra kinta iki keturių laipsnių. Aišku, abu skaičiai daug mažesni, nei temperatūros pokyčiai Žemėje ar Marse, ar tos pačios Veneros atmosferos viršutiniuose sluoksniuose.
Šiuo metu rengiamas zondas DAVINCI, išskrisiantis apie 2030-uosius, tyrinės Venerą tiek iš orbitos, tiek nusiųsdamas zondą, kuris turėtų nusileisti iki pat paviršiaus. Numatomas taikinys yra Alfa regionas – kalnuota zona netoli pusiaujo. Modelio rezultatai rodo, kad kone pusėje Alfa regiono pučiantys vėjai pakankamai greiti, kad pakeltų smulkias, dešimčių mikrometrų dydžio, smilteles. Vadinasi, DAVINCI zondas galimai galės tyrinėti ne tik Veneros atmosferos savybes iki pat paviršiaus, bet ir paviršines dulkes, skrajojančias ore.
