Mėnulis, priešingai nei Žemė, neturi atmosferos, vandens telkinių ir gyvybės, todėl ant jo paviršiaus nukrenta daug daugiau meteoritų, o nukritę išlieka beveik nepakitę milijardus metų. Taigi analizuodami kosminių smūgių į Mėnulį istoriją gauname galimybę daug geriau suprasti masės persiskirstymo procesus Saulės sistemoje.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Iš kitos pusės, aptikti meteoritus Mėnulyje nėra paprasta, o pargabenti į Žemę – dar sunkiau. Bet dabar Kinijos „Chang’e-6“ misijos surinktuose mėginiuose mokslininkai aptiko septynias olivinu turtingas skeveldras – tai gali būti anglinių chondritų, vieno iš meteoritų tipų, liekanos. „Chang’e-6“ misija parskraidino mėginius iš Apolono baseino, esančio Pietų ašigalio-Aitkeno (SPA) baseine. Ši struktūra tolimojoje Mėnulio pusėje yra seniausias ir didžiausias smūginis krateris Mėnulyje.
Tyrėjai regolite – Mėnulio paviršiaus dulkėse – aptiko septynias olivino skeveldras su labai nevienodais granulių dydžiais. Jų tekstūra atitinka smūgio išlydytos ir vėliau sustingusios uolienos tipą, o mangano, geležies ir cinko atomų gausos santykiai nepanašūs į randamus jokiose kitose Mėnulio uolienose. Be to, deguonies izotopų – atmainų su skirtingu neutronų skaičiumi branduolyje – gausos pasiskirstymas dera su angliniais chondritais. Tokie asteroidai (ir iš jų atsirandantys meteoritai) yra turtingi lakiomis medžiagomis, įskaitant vandenį; jų gausu asteroiduose Ryugu ir Bennu, kuriuos tyrinėjo Japonijos ir JAV kosminės misijos, tačiau tarp Žemėje randamų meteoritų – nedaug.
Taigi šis atradimas gerai dera su hipoteze, kad asteroidai buvo svarbus vandens ir kitų lakių medžiagų šaltinis tiek Mėnuliui, tiek Žemei. Žemėje jie greičiausiai neišliko labai ilgai, tačiau atradimas Mėnulyje leidžia teigti, kad tokių asteroidų vidinėje Saulės sistemos dalyje praeityje buvo daugiau, nei manyta iki šiol. Kol kas sunku įvertinti, kiek daug panašių meteoritų krito ir tebekrenta į Mėnulį, bet ateities analizė tokius skaičius turėtų pateikti.
Šiame tyrime taikytas metodas bus naudingas ir nagrinėjant vėlesnius Mėnulio mėginius. Taip daug tiksliau sužinosime, kiek vandens į Žemę ir Mėnulį galėjo atnešti angliniai chondritai, o kiek jo turėjo atkeliauti iš kitų šaltinių.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Proceedings of the National Academy of Sciences“.
