Saulės vainike nuolat vyksta vienas iš fundamentalių plazmos fizikos procesų – magnetinis persijungimas. Netoliese esančios priešingų krypčių magnetinio lauko linijos staiga persijungia, išlaisvindamos sukauptą magnetinę energiją ir sukeldamos Saulės žybsnius bei vainikinės masės išmetimus. Šis procesas tyrinėjamas jau dešimtmečius – tiek skaitmeniniais modeliais ir laboratoriniais eksperimentais, tiek stebint Saulę per atstumą.
 Asociatyvi „Pixabay“ nuotr. |
|---|
Deja, iki šiol nebuvo įmanoma tiesiogiai išmatuoti magnetinio persijungimo parametrų pačiame Saulės vainike. Dabar „Parker Solar Probe“ zondas pirmą kartą tą padarė: skrisdamas per elektros srovės skraistę persijungiančiame vainiko regione atliko tiesioginius plazmos savybių matavimus. Istoriniai matavimai atlikti 2022 metų rugsėjo 5-6 dienomis, kai zondas skriejo pro Saulės vainiko vietą, kurioje kaip tik vyko didelis išsiveržimas.
Netikėtai paaiškėjo, kad magnetinis persijungimas tęsėsi daug ilgiau nei įprastai – „Parker“ aptiko persijungimo padarinius net praėjus 24 valandoms po žybsnio piko. Paprastai šis procesas trunka tik kelias minutes ar valandas. Ilgalaikį persijungimą patvirtino ir „Solar Orbiter“ kosminio zondo stebėjimai, atlikti iš daug didesnio atstumo. Zondo išmatuoti plazmos parametrai persijungimo regione puikiai sutapo su skaitmeninių modelių prognozėmis – tai rodo, kad teoriniai modeliai pakankamai tiksliai aprašo procesą.
Šie stebėjimai suteikia svarbią jungtį tarp teorijos ir matavimų ne tik Saulės atmosferoje, bet ir laboratoriniuose eksperimentuose bei kitose astrofizikinėse sistemose. Duomenys atskleidžia, kad magnetinis persijungimas gali vykti daug ilgiau, nei manyta anksčiau, o tai keičia supratimą apie energijos išlaisvinimo procesus kosminėje plazmoje. Rezultatai padės patobulinti magnetinio persijungimo modelius ir geriau suprasti jų ryšį su stebėjimais įvairiais masteliais – nuo Saulės vainiko iki planetų magnetosferų ar aktyvių galaktikų branduolių.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature“.
Paieška archyve
