Saulės aktyvumas – žybsniai ir vainikinės masės išmetimai – kelia nemenką grėsmę Žemei ir žmonijai. Nors planetos paviršių gerai saugo magnetosfera, visgi net ir jos kartais nepakanka. Astronautams, ypač netolimoje ateityje vėl skrisiantiems į Mėnulį, bei įvairiems dirbtiniams palydovams ir kitokiems zondams pavojus kyla daug didesnis.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Natūralu, kad Saulės stebėjimams ir aktyvumo prognozėms skiriama daug dėmesio. Bet šiandieniniai tam skirti prietaisai turi trūkumą: jie negali vienu metu vienodai stebėti Saulės iš visų pusių. Antžeminiai teleskopai, aišku, gali matyti tik tą Saulės pusę, kuri atsukta į Žemę, o ir kosminiai vienu metu žiūri tik į maždaug pusę Saulės paviršiaus. Saulės ašigalių nestebi praktiškai niekas, o skirtingi teleskopai duoda skirtingus duomenis, kuriuos lyginti tarpusavyje neretai būna sudėtinga. Tad mokslininkai siūlo naują Saulės stebėjimų misijos planą: grupę palydovų, kurie galėtų kartu stebėti ir visą Saulę, ir regioną aplink liniją tarp Saulės ir Žemės.
Vos šešių palydovų spiečius, tinkamai išsklaidytas orbitose aplink Saulę, galėtų suteikti nuolatinį visos Saulės vaizdą ir stebėti jos aktyvumo padarinius, sklindančius Žemės link. Tai leistų labai tiksliai įvertinti, ar koks nors plazmos pliūpsnis, paleistas iš Saulės, pataikys į Žemę, ar pralėks netoli jos. Be to, palydovai leistų pamatyti trimatę Saulės protuberantų ir tų pačių plazmos pliūpsnių struktūrą, o tai labai svarbu, siekiant suprasti jų pavojingumą ir gerinti tolesnes prognozes.
Tokia misija galėtų kainuoti arti keturių milijardų dolerių. Skamba kaip labai didelė suma, tačiau, pavyzdžiui, vien 2003 metų spalį įvykusi geomagnetinė audra Žemėje pridarė apie 27 milijardus dolerių nuostolių. O tokių audrų būna kartą per 10-20 metų. Taigi per tikėtiną misijos trukmę – septynerius metus – misijos teikiami duomenys galėtų apsaugoti mus nuo 2-10 milijardų dolerių žalos. Jei palydovai būtų atsparesni ir ilgaamžiškesni, ši suma tik išaugtų. Taigi savo kainą misija tikrai gali atpirkti, ir čia nekalbant apie bendrą mokslinę naudą, praplečiant supratimą apie Saulę tokiais duomenimis, kokių šiuo metu surinkti tiesiog neįmanoma.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Journal of Space Safety Engineering“.
