Senais laikais, prieš kelis dešimtmečius, galaktikų stebėjimai duodavo praktiškai tik vieną tašką – visą galaktiką. Būdavo įmanoma pamatuoti jos bendrą spektrą, o iš to galima daryti išvadas apie jos judėjimą ar žvaigždžių populiacijas, bet labai netvirtas.
Vėliau situacija gerėjo, o per pastaruosius porą dešimtmečių dauguma teleskopų buvo papildyti prietaisais, kurie leidžia vienu metu matuoti daugelio taškų spektrą ir taip, bent iš principo, gauti labai detalią informaciją apie galaktikos struktūrą. Tačiau gautus duomenis dar reikia apdoroti ir tinkamai interpretuoti. Dažniausiai naudojamus metodus galima sudalinti į dvi grupes. Pirmoji – prie duomenų derinama iš anksto parinkta struktūra, turinti kelis laisvus parametrus, pavyzdžiui centrinis telkinys ir diskas. Antroji – duomenys pagal vieną ar kelis parametrus, dažniausiai tokius, kaip ryškis, sudalinami į daugiakampius, ir kiekvienam jų priskiriamos vidutinės savybės. Abu metodai praranda gana daug informacijos, kurią galėtume ištraukti iš pavienių nuotraukos pikselių ir juose išmatuotų spektrų, o dabar mokslininkai sukūrė metodą, kuris šią problemą išsprendžia.
Mašininio mokymosi algoritmais paremtas programinis pakeltas „Capivara“ galaktikos duomenų kubą, susidedantį iš spektro, išmatuoto kiekviename pikselyje, suskirsto į regionus pagal gretimų pikselių spektro panašumą. Spektro savybės nurodo regiono temperatūrą, cheminę sudėtį, tankį, netgi ten esančios žvaigždžių populiacijos amžių. Ankstesni automatiniai metodai kartu vertinti ir pikselių padėties vienas kito atžvilgiu, ir jų spektrų, nepajėgė, taigi naujoji priemonė yra reikšmingas žingsnis į priekį. Kaip pavyzdį tyrėjai pateikė kelių skirtingų galaktikų suskirstymą į 20 regionų ir palygino jį su analogišku suskirstymu, naudojant daugiakampių metodą.
„Capivara“ pateikiamas sudalinimas gana aiškiai atitinka pagrindines galaktikų struktūrines savybes, matomas nuotraukose – galima įžvelgti disko ar centrinio telkinio komponentus, potvynines uodegas ar spiralines vijas. Suformuojami regionai yra įvairių formų ir dydžių, pinasi vienas su kitu, panašiai, kaip ir realios galaktikų struktūros. Tuo tarpu daugiakampių metodas duoda gerokai abstraktesnį vaizdą, iš kurio vieno pasakyti kažką apie galaktikos struktūrą praktiškai neįmanoma.
Tyrėjų teigimu, naudojant jų priemonę bus galima leisti duomenims patiems pasakyti, kokios yra galaktikos, užuot bandžius jas visas užmauti ant beveik vienodų kurpalių.
Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.
