Mėnulio paviršius pasižymi gana didele asimetrija: artimoji pusė kupina tamsių jūrų, o tolimojoje jų beveik nėra. Jūros susidarė prieš 3-4 milijardus metų, kai Mėnulio žemumas užliejo paskutiniai dideli lavos išsiveržimai. Kodėl tik vienoje pusėje?
Matomai, ten buvo šilčiau, nei priešingoje – kažkokia temperatūros anomalija, greičiausiai susijusi su radioaktyvių elementų gausa, ilgiau palaikė mantiją skystą, o plutą – minkštą. Dabar astronomai rado įrodymų, jog anomalija išliko iki šių dienų. Ne, naujų lavos išsiveržimų nesitikima, tačiau panašu, kad mantija artimojoje Mėnulio pusėje yra minkštesnė.
 Asociatyvi „Pixabay“ nuotr. |
|---|
Atradimas padarytas labai tiksliai matuojant GRAIL zondų, daugiau nei prieš dešimtmetį skrajojusių aplink Mėnulį, atsiųstus duomenis. Abu zondai ypatingai tiksliai matavo Mėnulio gravitacinį lauką bei jo pokyčius. Mėnulio gravitacija kinta, nes Žemė jį nuolat tampo ir gniuždo net ir dabar, kai palydovas į mus atsukęs visada tą pačią pusę. Žemės traukos pokyčiai sukelia Mėnulio formos ir gravitacinio lauko pakitimus. Pastarieji priklauso nuo to, kaip lengvai Mėnulis pasiduoda gniuždymui. Būtent šį parametrą ir išmatavo naujojo tyrimo autoriai.
Gautoji skaitinė išraiška yra beveik trim ketvirtadaliais didesnė, nei tikėtasi, laikant, kad Mėnulis yra sferiškai simetriškas. Paaiškinti gautąjį skaičių galima modeliu, kuriame artimoji Mėnulio pusė yra 2-3% paslankesnė, nei tolimoji. Tam reikėtų, kad mantija artimojoje pusėje būtų 100-200 laipsnių šiltesnė, nei tolimojoje. Labai tikėtina, kad tokia anomalija yra tas pat radioaktyvių elementų telkinys, kuris sukėlė ir jūrų formavimosi išsiveržimus. Anomalijos egzistavimą gali atskleisti daug detalesnis Mėnulio drebėjimų fiksavimas.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature“.
