Saulės vainikas – žvaigždę gaubianti plazma – yra daug karštesnis už jos paviršių, arba fotosferą. Spinduliuotė ar šiluminis laidumas tiek įkaitinti vainiko negali, vadinasi, energiją jam suteikia kažkoks kitas procesas. Pagrindinis toks procesas turėtų būti įvairaus galingumo žybsniai, kurių metu Saulės magnetinio lauko linijos staigiai persijungia, išskirdamos daug energijos. Bet vien jų nepakanka.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Labiausiai tikėtinas procesas, užpildantis trūkumą – Alfveno bangos, kylančios dėl jonų judėjimo magnetiniame lauke. Jos gali pakilti nuo Saulės paviršiaus į vainiką ir išskirti savo energiją tenai. Vienos bangos pakilimas ir išsisklaidymas gali užtrukti nuo minutės iki kelių, tad norėdami jas stebėti detaliai, turime daryti labai dažnas nuotraukas, praktiškai filmuoti Saulės paviršių realiu laiku. Taip pat reikalinga pakankamai gera erdvinė skyra ir gebėjimas atskirti bangą nuo aplinkinės medžiagos. Dabar, naudojant naujus instrumentus, tą pavyko padaryti. Kas sekundę Saulės spektrą ir spinduliuotės poliarizaciją galintis matuoti prietaisas parodė tikrąjį Alfveno bangų judėjimą. Kaip ir tikėtasi, atrasta daugybė bangų, kurios išsisklaido per 100-1000 sekundžių nuo pakilimo ir atneša daug energijos į vainiką. Tačiau taip pat aptikta ir spartesnių bangų, kurios išsisklaido per 10 sekundžių ar net trumpesnį laikotarpį. Nors jų nešama energija gerokai mažesnė už lėtųjų, ji vis tiek išmatuojama ir gali būti reikšminga.
Šie rezultatai tikrai patvirtina Alfveno bangų egzistavimą Saulės vainike ir jų svarbą vainiko kaitinimui. Nors dar negalima sakyti, kad vainiko temperatūros problema išspręsta galutinai, panašu, kad reikšmingai priartėjome prie jos sprendimo. Naujojo instrumento galimybės leis daug detaliau nagrinėti procesus Saulės vainike ir apskritai suprasti, kaip plazma sąveikauja su magnetiniu lauku.
