Didžioji dalis žvaigždžių šiandieninėje Visatoje randamos sferoiduose – elipsinėse galaktikose ir diskinių galaktikų centriniuose telkiniuose, kurie dar vadinami baldžais (nuo angliško termino bulge). Kaip jie atsirado?
Nors apytikrį supratimą turime jau kokį pusšimtį metų – kai kurios galaktikos iškart formavosi elipsinės, kitos tokiomis tapo po viską sujaukiančių susijungimų – įvairios detalės lieka neaiškios iki šiol. Pavyzdžiui, ar sferoidų formavimasis visada susijęs su žvaigždėdaros žybsniais, galaktikų susiliejimais ar kuriais kitais procesais.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Dabar mokslininkai teigia nustatę tvirtą ryšį tarp sferoidų formavimosi, žvaigždėdaros žybsnių ir sąveikos – bet ne susiliejimo – su aplinkinėmis galaktikomis. Naudodami ALMA submilimetrinių bangų teleskopų masyvą, astronomai išnagrinėjo daugiau nei 100 tolimų galaktikų nuotraukas.
Pasirinktos galaktikos sparčiai formuoja žvaigždes. Daugumos jų forma artimesnė sferoidinei, nei diskinei; aišku, ryškiausiai šviečia būtent žvaigždes formuojantys regionai, taigi aplink juos gali būti ir blyškesnių diskų. Įdomu ir tai, kad kuo žvaigždėdaros regionas mažesnis, tuo jis apvalesnis. Daugelis galaktikų taip pat atrodo nesimetriškos, tarsi jas kas nors tampytų į šalis. Tai gali būti susiliejimų su kitomis galaktikomis pasekmė, tačiau skaitmeniniai modeliai nerodo tvirto ryšio tarp susiliejimų ir žvaigždėdaros žybsnių.
Kita vertus, modeliai rodo, kad žvaigždėdaros žybsniai dažnai prasideda gerokai prieš susiliejimą, vos tik dvi galaktikos ima reikšmingai traukti viena kitą. O štai vien disko evoliucija, nors kartais ir gali įžiebti žvaigždėdaros žybsnius galaktikų centruose, negalėtų paaiškinti stebimų formų.
Šie rezultatai padės aiškiau sudėlioti tipinį galaktikų evoliucijos paveikslą ir susieti galaktikose vykstančius procesus su jų aplinka.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature“.
