Didžioji dalis įprastos, arba barioninės, medžiagos Visatoje yra ne galaktikose, o tarp jų. Ji sudaro tarpgalaktines gijas, vadinamas kosminiu voratinkliu. Gijų egzistavimas neabejotinai patvirtintas tik prieš mažiau nei dešimtmetį, o dabar pristatyti didžiulio jų spinduliuotės stebėjimų projekto rezultatai.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Stebėjimai atlikti prieš trejus metus rentgeno spindulių teleskopu „eRosita“. Aptikta tūkstančiai gijų, kurių dauguma – 20-30 megaparsekų ilgio. Palyginimui, Paukščių Taką nuo Andromedos skiria mažiau nei megaparsekas, o artimiausio mums Mergelės galaktikų spiečiaus skersmuo yra apie pustrečio megaparseko. Nors ir labai ilgos, gijos yra blausios, tad atskirti jų spinduliuotę nuo galaktikų ir jų spiečių – sudėtinga. Bet įmanoma, ir pritaikę įvairius statistinius metodus tyrėjai tą sėkmingai padarė. Sudėję gijų nuotraukas vieną ant kitos ir taip susumavę jų spinduliuotę, jie galėjo ne tik aptikti jų egzistavimą, bet ir nustatyti tipines savybes. Gauta tankio vertė – maždaug 76 kartus didesnė, nei vidutinis medžiagos tankis Visatoje.
Tuo tarpu galaktikose šis tankis yra apie šimtą tūkstančių kartų didesnis už Visatos vidurkį. Gautoji vertė gerai atitinka skaitmeninių struktūros formavimosi modelių prognozes. O štai apskaičiuota temperatūros vertė – apie septynis milijonus laipsnių – yra kiek aukštesnė, nei tipiškai randama modeliuose. Tai gali būti ir modelių klaida, ir dabartinės analizės trūkumas, mat analizuojant buvo daroma prielaida, kad gijose dujų temperatūra yra maždaug vienoda. Jei skirtingose gijų vietose ar skirtingo ilgio gijose dujų temperatūra skiriasi, ji gali būti ir žemesnė.
Bet kuriuo atveju šie rezultatai padeda suprasti, kaip iš tiesų atrodo kosminis voratinklis, ir prideda pasitikėjimo skaitmeniniais modeliais, kuriais aiškinamas galaktikų ir kitų didelių Visatos struktūrų formavimasis bei raida.
