Vienas iš svarbiausių atradimų, padarytų „James Webb“ teleskopu per daugiau nei porą metų darbo, yra labai ryškios galaktikos labai jaunoje Visatoje. Šių galaktikų yra gerokai daugiau, nei prognozavo ankstesni teoriniai modeliai ar buvo tikimasi, ekstrapoliuojant truputį vėlesniais laikais aptinkamų galaktikų skaičius.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Yra keletas galimų tokio neatitikimo paaiškinimų; vienas jų – ankstyvoje Visatoje žvaigždės formavosi efektyviau, taigi galaktikos yra ryškios dėl to, kad jose sparčiai gimsta naujos žvaigždės.
Dabar mokslininkai pasiūlė būdą patikrinti šią hipotezę, ieškant tolimiausiose galaktikose įvykstančių gama spindulių žybsnių. Šie sprogimai žymi labai masyvių žvaigždžių mirtis arba dviejų neutroninių žvaigždžių susijungimus. Pastarieji žybsniai trunka labai trumpai, tad atrinkus tik ilguosius (kurių gama spinduliuotė sklinda ilgiau nei dvi sekundes), galima gana neblogai įvertinti masyvių žvaigždžių skaičių galaktikoje. Tokios žvaigždės gyvena trumpai, vos kelis milijonus metų, taigi žybsnių gausa tiesiogiai siejasi su žvaigždėdaros sparta.
Šiuo metu tolimiausi žinomi gama spindulių žybsniai sprogo maždaug 1,2 milijardo metų Visatoje, bet nauji ir dar ruošiami teleskopai, tokie kaip neseniai į kosmosą paleistas „Einstein Probe“, kasmet galėtų aptikti po keletą žybsnių 500 milijonų metų ir jaunesnėje Visatoje. Ir tai tik tuo atveju, jei žybsnių dažnumas, taigi ir žvaigždėdaros sparta galaktikose, yra tokie, kokius galima ekstrapoliuoti iš milijardo metų ir vyresnės Visatos savybių. Jei žvaigždėdara pirmosiose galaktikose tikrai efektyvesnė, žybsnių irgi turėtų būti daugiau, o įvertinti pertekliui gali pakakti vos per vienus metus surinktų duomenų.
Tyrimo rezultatai „arXiv“.
