Nakties dangus atrodo visiška į tamsus, bet iš tiesų jame laksto gausybė fotonų. Jei žiūrime nuo Žemės paviršiaus, didžioji tų fotonų dalis yra atmosferoje atsispindėję žmonių sukurtų šviesos šaltinių spinduliai (šviesinė tarša). Pakilus virš atmosferos, ima dominuoti zodiakinė šviesa – Saulės spinduliai, atsispindėję nuo tarpplanetinių dulkių.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Tolstant nuo Saulės, ši šviesa silpnėja ir lieka tik tarpžvaigždinių dulkių bei dujų, blausių žvaigždžių ir galaktikų šviesa. Mūsų zondai, skriejantys tolyn iš Saulės sistemos, gali geriausiai išmatuoti šį kosminį regimųjų spindulių foną. „New Horizons“ zondas turi tam tinkamiausius prietaisus ir prieš keletą metų tokie matavimai buvo atlikti. Dabar jie pakartoti, tik tiksliau ir išsamiau.
Tyrimo autoriai išnagrinėjo kelias dešimtis dangaus nuotraukų, kurias pastaraisiais metais darė „New Horizons“. Iš jų atrinko 16 nuotraukų, kurių kryptis toli nuo Paukščių Tako disko ir ryškių žvaigždžių. Remdamiesi kitų nuotraukų bei „Planck“ teleskopo duomenimis, įvertino, kiek tuose dangaus lopinėliuose gali šviesti tarpžvaigždinės dulkės ir dujos, taip pat atmetė aplinkinių žvaigždžių ir įžiūrimų galaktikų spinduliuotę. Tą padarius, likutinės – foninės – spinduliuotės intensyvumas gautas kiek didesnis nei 130 nanovatų į kvadratinį metrą, įtraukiant visomis kryptimis sklindančius fotonus.
Palyginimui, vidutinis zodiakinės šviesos intensyvumas yra apie 4-5 kartus aukštesnis, o Saulės šviesa – apie 10 milijardų kartų intensyvesnė. Didžiąją dalį foninės spinduliuotės galima paaiškinti kaip blausių galaktikų spinduliuotę. Jų egzistavimą prognozuoja skaitmeniniai Visatos struktūrų formavimosi modeliai, tačiau jų aptikti kol kas nepavyko. Likusi šviesa, maždaug penktadalis fono intensyvumo, nėra paaiškinta, tačiau skaičiavimų paklaidos yra tokios, kad negalime tvirtai teigti, jog šis spinduliuotės komponentas apskritai egzistuoja. Taigi panašu, kad regimųjų spindulių fotonai Visatoje atsiranda žinomuose šaltiniuose, įskaitant žvaigždes, dujas ir dulkes.
