Saulės sistemai nepriklausančioje planetoje pirmą kartą aptikta galimų į vaivorykštę panašaus švytėjimo požymių. Iki šiol šis reiškinys matytas tik dviejuose pasauliuose – Žemėje ir Veneroje, pranešė Europos kosmoso agentūra (EKA).
Švytėjimas WASP-76b planetoje / EKA iliustracija
„Tai yra neįtikėtino masto reiškinys, – aiškina egzoplanetas tyrinėjantis EKA mokslinis bendradarbis Matthew Standingas. – WASP-76b yra už kelių šimtų šviesmečių nuo mūsų. Tai labai karšta dujinė planeta milžinė, kurioje greičiausiai lyja išsilydžiusia geležimi. Nepaisant chaoso, panašu, kad aptikome galimų spalvoto švytėjimo požymių, nors signalas neįtikėtinai silpnas.“
Viena labiausiai tyrinėjamų planetų
WASP-76b yra itin karšta į Jupiterį panaši planeta. Nors jos masė 10 proc. mažesnė už mūsų dryžuotojo pusbrolio masę, WASP-76b yra beveik dvigubai didesnė už Jupiterį.
Nuo 2013 m., kai WASP-76b buvo atrasta, ji yra intensyviai tyrinėjama. Nustatyta, kad viena planetos pusė visada atsukta į Saulę, todėl temperatūra joje siekia 2400 laipsnių Celsijaus. Čia elementai, iš kurių Žemėje susidarytų uolienos, tirpsta ir garuoja, o šiek tiek vėsesnėje naktinėje pusėje jie kondensuojasi, sudarydami geležies debesis, prapliūpstančius išlydytos geležies lietumi.
WASP-76b atmosfera / EKA iliustracija
Nenuleisdami nuo WASP-76b akių astronomai pastebėjo keistų su egzoplanetos ryškumu susijusių dalykų. Europos kosmoso agentūros palydovo CHEOPS (angl. CHaracterising ExOPlanet Satellite) surinktuose duomenyse mokslininkai nustatė ryškumo perteklių rytiniame terminatoriuje – linijoje, žyminčioje ribą tarp nakties ir dienos.
Tik panašu į vaivorykštę
Nors švytėjimo efektas sukuria į vaivorykštę panašius raštus, šie du reiškiniai nėra tapatūs. Vaivorykštės susidaro, kai saulės šviesa per tam tikro tankio terpę patenka į kitokio tankio terpę, pavyzdžiui, iš oro į vandenį, ir dėl to jos kelias išlinksta (lūžta). Skirtingo ilgio bangos sulenkiamos skirtingai, todėl balta šviesa suskyla į įvairias spalvas ir susidaro gerai pažįstamas vaivorykštės lankas.
Tačiau planetos švytėjimo reiškinys susidaro tuomet, kai šviesa eina pro siaurus plyšius, pavyzdžiui, esančius tarp vandens lašelių debesyse ar rūke. Tuomet dažniausiai susidaro spalvoti žiedai.
Susimuliuotas švytėjimo vaizdas Veneroje (kairėje) ir Žemėje (dešinėje) / EKA nuotr.
Gali būti, kad tolima planeta iš tiesų yra kitokia, nei manyta iki šiol
EKA teigimu, jei pasitvirtintų mokslininkų spėjimai dėl stebėto reiškinio, būtų aišku, kad planetą gaubiantys debesys, sudaryti iš idealiai sferinių lašelių, išsilaiko mažiausiai trejus metus arba nepertraukiamai formuojasi. Tačiau, kad tokie debesys išsilaikytų, atmosferos temperatūra taip pat turėtų būti stabili tam tikrą laiką. Visgi remiantis šiuo metu turimomis žiniomis WASP-76b nepasižymi minėtomis savybėmis, tačiau švytėjimo reiškinys galėtų atskleisti daugiau informacijos apie tolimoje planetoje vykstančius reiškinius.
Svarbu ir tai, kad gebėjimas aptikti tokius mažus stebuklus (kaip švytėjimas) taip toli kosmose gali išmokyti mokslininkus ir inžinierius įžiūrėti kitus sunkiai pastebimus, bet labai svarbius reiškinius.
