Atrodo, kad stiklas – tai civilizacijos produktas, bet iš tiesų jis formuojasi ir natūraliai. Aišku, ne dideliais lakštais; žaibai, ugnikalnių išsiveržimai ir kiti staigiai uolienas įkaitinantys reiškiniai dažnai suformuoja stiklo granulių. Granulių formos būna įvairios – rutuliukai, elipsoidai, lašai, žemės riešutai.
 Asociatyvi „Pixabay“ nuotr. |
|---|
Dabar pirmą kartą Mėnulio regolito mėginiuose aptikta pailgų stiklo skaidulų. Jos aptiktos Kinijos zondo „Chang’e-5“ pargabentoje medžiagoje. Ši medžiaga atgabenta iš Mėnulio žemumų Lietų vandenyne; tai palyginus jaunas paviršius, sustingęs prieš du milijardus metų.
Apskritai stiklo granulių šiuose mėginiuose yra 8-20 proc.. Tai daug mažiau, nei „Apollo“ astronautų pargabentuose pusiaujo aukštumų mėginiuose, kur stiklo randama 25-72 proc. Šie mėginiai paimti nuo daug senesnių, 3-3,9 milijardo metų amžiaus, paviršių.
Tačiau „Chang’e-5“ mėginiai yra daug įvairesni: juose aptikta penkių tipų stiklo granulių – vulkaninių, smūginių, lipniųjų, nuosėdinių ir spindulinių. Kiekvienas granulių tipas rodo skirtingų procesų, lydžiusių Mėnulio uolienas, istoriją, ir padės suvokti, kaip vystėsi mūsų palydovas per milijardus metų.
Pagrindiniai stiklą formavę procesai buvo trys: smūgiai krentant meteoritams, lėtas augimas iš nuosėdų garuojant vandeniui ir radioaktyvių elementų spinduliuotė.
Stiklo skaidulos įdomios ir kitu atžvilgiu: jos gali pasitarnauti statant tyrimų stotis ir kitus statinius. Vystant įvairias technologijas, kurių gali prireikti statyboms Mėnulyje, jau buvo bandoma pagaminti stiklo pluoštą iš turimo ar dirbtinio regolito. Natūralių stiklo skaidulų egzistavimas leistų pluoštą gaminti daug lengviau – tereikėtų jas atskirti nuo kitų regolitą sudarančių dalelių.
Stiklo pluoštas būtų puiki statybinė medžiaga, nes yra lengvas ir tvirtas.
Tyrimo rezultatai publikuojami „National Science Review“.
