Marsą tyrinėjame jau ne vienerius metus, tačiau gyvybės pėdsakų jame – nematyti. Naujame tyrime pateikiamas paprastas paaiškinimas, kodėl nežemiškos gyvybės paieškos yra tokios nesėkmingos.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Naujas tyrimas, atliktas seniausioje Žemės dykumoje, rodo, kad dabartinės technologijos ne visada gali pastebėti gyvybės požymius mūsų planetos paviršiuje. Ką jau kalbėti apie Marso paviršių.
Tyrimą atlikę mokslininkai tvirtina, kad jei nepagerinsime savo gebėjimų nustatyti tai, kas lieka iš mirusių mikroorganizmų, gyvybė Marse ir toliau liks nepastebėta. Ypač jei gyvybė, kurios ieškome, egzistavo prieš milijardus metų, kai planeta buvo šiltesnė ir drėgnesnė nei dabar, rašo „Science Alert“.
Čilės Atakamos dykumoje yra senovinė delta, kurios smėlyje ir uolienose gausu hematito ir dumblo. Geologiniu požiūriu šis regionas gana panašus į Marsą, todėl astrobiologai jį dažnai naudoja kaip raudonosios planetos modelį.
Čilės mokslininkai, geriausiais šiandien turimais prietaisais ištyrę deltos mineralogiją, nustatė, kad beveik 9 proc. genetinių sekų, gautų naudojant naujos kartos sekoskaitą, pateko į „neklasifikuotų“ kategoriją, o 40 proc. likusių sekų nebuvo galima priskirti konkrečiai kategorijai.
Mokslininkai teigia, kad jų išvados atskleidžia „neįprastai aukštą filogenetinio neapibrėžtumo laipsnį“.
Šiam neapibrėžtumui išreikšti komanda pasiūlė naują sąvoką, kurią pavadino „tamsiuoju mikrobiomu“. Šis terminas iš esmės apibrėžia mikroorganizmus, kuriuos mokslininkai gali aptikti genetinės sekos nustatymo būdu, tiksliai nežinodami, kas jie yra.
„Taigi tamsųjį mikrobiomą gali sudaryti išties naujos išlikusios rūšys, kurių nerandama niekur kitur Žemėje, tačiau gali būti ir taip, kad toks tamsusis mikrobiomas iš tiesų yra reliktinė mikrobų rūšių, gyvenusi tolimoje praeityje, kurios išlikusių giminaičių nerandama esamose sekų duomenų bazėse.“
Mėginiai taip pat buvo analizuojami Marse naudojamais arba Marsui skirtais bandymų prietaisais. Iš rezultatų matyti, kad jais aptikti mikroorganizmus yra kur kas sudėtingiau – daugeliu atvejų jų aptikimas buvo ribotas arba jo visai nebuvo.
Praėjusiais metais Marso roveris „Perseverance“, riedėdamas per senovinės upės deltą, aptiko „stiprių organinės medžiagos požymių“.
Ankstesniais metais roveris „Curiosity“ užfiksavo organinių molekulių požymių ir smėlyje, ir išdžiūvusiame purve.
Tai daug žadantys atradimai, tačiau organinės medžiagos nėra tikras gyvybės požymis. Vis dar neaišku, ar tos molekulės iš tikrųjų yra biologinės kilmės.
