Gruodžio pabaigoje mokslo pasaulis sulaukė dviejų naujienų apie Marso paviršiaus tyrimus. Viena iš jų gera, kita – nelabai.
 Asociatyvi „Pixabay“ nuotr. |
|---|
Pradžioje – ta „nelabai“. Oficialiai užbaigta „InSight“ zondo misija. Ketverius metus, nuo 2018-ųjų gruodžio, zondas stovėjo Marso paviršiuje ir tyrė įvairiausias vibracijas. Jis užfiksavo pirmąjį Marso drebėjimą, o vėliau dar daugiau nei 1300 panašių. Fotografavo, o vieną kartą netgi mikrofonu užfiksavo dulkių sūkurius.
Deja, nesugebėjo įgręžti į plutą temperatūros sensoriaus, kuris būtų leidęs nustatyti, kaip iš Marso gelmių į paviršių sklinda šiluma. Pastaraisiais mėnesiais zondas gavo vis mažiau energijos iš Saulės baterijų, kurias po truputį padengė dulkių sluoksnis. Jau rugpjūtį misijos komanda suprato, kad laikas suskaičiuotas, gruodžio pradžioje paskelbė, kad zondas greičiausiai netrukus nebegalės vykdyti užduočių, o gruodžio 20 dieną paskelbė, kad „InSight“ nebeatsako į užklausas. Taigi „InSight“ misija baigėsi.
Tiesa, dar yra menka viltis, kad pro šalį pralėks dulkių sūkurys ir nuvalys baterijas; tokiu atveju zondas gali grįžti iš miego režimo ir misija galėtų prasitęsti. Kartu su „InSight“ misija baigėsi ir „ForeSight“ – zondo kopijos, kuri buvo įrengta NASA Jet Propulsion Laboratory tyrimų centre, tarnyba. „ForeSight“ buvo naudojamas, siekiant išbandyti visokiausius „InSight“ planuojamus veiksmus bei ieškoti įvairiausių kylančių problemų priežasčių.
Geresnė naujiena – „Perseverance“ pradėjo pildyti į Žemę grąžintinų Marso mėginių atsarginį rinkinį. Mėginių pargabenimas į Žemę yra didelis bendras NASA ir Europos kosmoso agentūros (ESA) projektas. Pagal jį, marsaeigis „Perseverance“ turi paimti 18 mėginių, sandariai uždaryti juos mėgintuvėliuose, ir ateityje perduoti greta nusileidusiam ESA aparatui, kuris juos išgabentų į orbitą, o galiausiai – į Žemę.
Kad ir kokie puikūs būtų „Perseverance“ instrumentai, Žemės laboratorijose mėginius ištirti bus galima nepalyginamai nuodugniau, ieškoti juose tiek gyvybės, tiek kitokių įdomių Marse vykusių ir vykstančių reiškinių pėdsakų.
Pirminis planas yra toks, kad „Perseverance“ mėgintuvėlius priveš prie ESA aparato, o pastarasis juos perims naudodamas robotinę ranką. Tačiau gali būti, kad „Perseverance“ dėl kokių nors priežasčių to padaryti negalės. Tokiu atveju ESA aparatas mėgintuvėlius susirinks iš atsarginio rinkinio, naudodamas specialius sraigtasparnius. Rinkinį sudarys 10 mėgintuvėlių, kuriuose sudėtos dešimties svarbiausių mėginių kopijos.
Nors atrodo kaip labai paprastas darbas – kas gali būti lengviau, nei numesti keliolikos centimetrų ilgio cilindrą ant žemės? – iš tiesų mėgintuvėlių palikimas yra sudėtingas procesas, reikalavęs ir ilgo išankstinio pasiruošimo, ir daugybės patikrinimų, ar užduotis įvykdyta sėkmingai. Ar mėgintuvėlis nenukrito marsaeigiui po ratais? Ar neatsistojo vertikaliai? Ar neįsmigo giliai į smėlį? Visi atsakymai buvo tokie, kokių ir tikėtasi, tad dabar misijos komanda pereis prie kitų mėgintuvėlių išmetimo.
Toje pačioje vietoje per artimiausius du mėnesius atsiguls visi 10 indelių. O per artimiausią dešimtmetį jie – arba, labiau tikėtina, jų dvyniai, kol kas liekantys „Perseverance“ viduje – atkeliaus į Žemę, kur turėtų atskleisti daug daugiau subtilybių apie Marso praeitį bei šiandieną.
